Mladá Boleslav ir Fata Morgana

Taip taip taaaip. Penktadienį nusprendžiau apsilankyti Škodos gamykloje, įsikūrusioje Jaunojo Bleslavo miestelyje apie 50km nuo Prahos. Internete rašė, kad turai į gamyklą vyksta kelis kartus per dieną, taigi lb anksti nesikėliau. Nusprendžiau važiuoti autobusu, kas Čekijoje kaip jau minėjau dažnai yra daug patogiau ir pigiau nei traukiniai. Aišku, lievai yra tai, kad Praha neturi centrinės autobusų stoties ir priklausomai nuo krypties, kur važiuosi, dažniausiai tenka trenktis iki kurios nors linijos galinės metro stoties. Ir šįkart važiavau iki bala žino kokio Dievo užmiršto užkampio, esančio panašiai toli nuo centro kaip mano bendrabutis. Stotis irgi atrodė daugiau kaip kokia Rudaminos autobusų buveinė, negyvas balandis šalia mano stotelės padėties negerino. Pavėlavęs atdardėjo įšalęs autobusas, į kurį įsilaipinau su krūva čigonų ir nurūkome per apledėjusią Čekiją. Išsilaipinusi Jaunajame Boleslave iškart patraukiau į šalimais esantį Škodos muziejų. Pradžia buvo nelabai kokia, nes kirsdama gatvę per raudoną šviesą išgirdau tą tokį policijos mašinos "Viau", pamačiau, kad į priešingą pusę važiuoja policija ir tada užsižiopsojusi nepamačiau sniego krūvos, už kurios užkliuvau ir labai neelegantiškai išsidrėbiau. Na, bet nieko, mano gėdą ne daug kas matė, tuo labiau, kad tuojau po jos įlindau į muziejų. DEJA, pasirodė, kad turą po patį fabriką reikia užsisakyti iš anksto, taigi gavau pasižiūrėti į senas mašinas. Na, bet ir tas buvo įdomu, pvz., sužinojau, kad Škoda Octavią gaminti pradėjo berods 1959 m., kad pati gamykla išvis lb sena, iš praeito amžiaus pradžios, kad daugelis senų mašinų turėjo vairus dešinėje pusėje. Apskritai, fainos tos senos mašinos :) Viduje tai ohohoho kaip gerai! Ten net klausimas nekyla, ar pakankamai vietos kojoms - kažkokia medžiaga išmuštos sienos, padėkliukai, ko tik nori :) Tai va, po muziejaus, kuriame greitai apsisukau, nusprendžiau nueiti prie miestelio pilies, kuri, sprendžiant iš nuotraukų, turėjo būti visai daili. Senamiestis irgi visai patiko, toks nedidukas ir mielas, graži rotušė, kaip tik statė kalėdinius kioskelius iš kurių po to pardavinės trdelnikus (čia tokie atseit vengriški saldumynai/bandelės, kai kada nusipirksiu, nufotkinsiu. šiaip ragavau, skanu :) kaip mūsiškė cinamoninė bandelė tik kitokios formos). Į pilį labai pasisekė ateiti kartu su didele gal kokių aštuntokų ar devintokų grupe, tai pasijaučiau kaip.. na, net nežinau, ispanų tūse? :D Labai baisu ir labai garsu, jau beveik buvau pamiršusi, kaip nepasiilgau mokyklos :) Kadangi pilis visu grožiu atsiveria tik iš kitos pusės, taip pasileidus žemyn link upės, tai dar ir tenai nuėjau, nors diena iš tikro buvo LABAI šalta ir mano kojų pirštai tuo momentu manęs tikrai nekentė. Po to nuskubėjau į autobusų stotį tikėdamasi pagauti ankstesnį autobusą, anksčiau grįžti į Prahą ir prieš vakarinį vizitą į oranžeriją dar spėti aplankyti tokią galeriją. Autobusas turėjo būti už kažkur pusvalandžio, tai nuėjau į tokią bulkinę ir suvalgiau LABAI keistą daiktą. Atrodė kaip ledų porcija, tokia a la Baltija - vaflis, šokoladinis glaistas. Bet viduje buvo tokia nei tai tešla, nei tai kažkas kepto, sausainis... Nežinau, bet buvo skanu ir labai apsiėdžiau, nes vaflis buvo diiiidelis. Tai va, po to nueinu prie autobuso, kuris jau stovi vietoj, atsistoju į eilę, bet žmonės nelipa, keista, na bet ką gi, gal praleidžia tuos, kurie jau su bilietais. Na, stoviu ir tada bac, aautovusas nuvažiuoja! Aš tokia apšalus nesuprantu, kas dedasi, bet tada atvažiuoja kažkoks vietinis priemiestinis autobusas ir visi žmonės pradeda lipti į jį! AAAAAA, kaip susinervijau!!!! Bliamba, kokia žioplė! Na, bet dar dzin, kitas turi būti po pusvalandžio, tai einu pasitrainioti po šalimais esantį prekybos centrą. Apeinu tas pačias parduotuves ir grįžtu į stotelę. Nei vieno žmogaus. Pasižiūriu į tvarkaraštį - o gi autobusas, kuris turėjo būti po pusvalandžio, išvyksta tik savaitgaliais ir kitas autobusas bus tik po dar 5o min. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA, dar žiauriau susiparinau, labiausiai apmaudu, kad taip kvailai tą kitą autobusą išleidau iš panosės. Na, tai susinervinusi nusipirkau nupigintus marškinukus C&A, šiek tiek sau nuotaiką pasikėliau ir galų gale parsigavau į Prahą. Tenai man dar teko palaukti šiek tiek McDonalde iki susitikimo. A, apie tai. Taigi, pasiskaičiau, kad organizuojamas Couchsurfingo susitikimas eiti į tropinių augalų oranžeriją naktį, tipo turėtų būti lb faina. Na, tai ir nusprendžiau prisijungti. Šiaip jau tikrai nesu lb didelė visokių zoologijos ir botanikos sodų gerbėja, bet pagalvojau, kad naktinis turas gal būtų kažkas įdomesnio, plius, kaip jau minėjau, mano lankytinų vietų Prahoje sąrašas yra gerokai aptuštėjęs. Žmonių iš viso susirinko gal apie dešimt, iš jų net keli rusai (ar rusės). Pora panelių Prahoje yra namų šeimininkės, tik jų vyrai dirba - pagalvojau, kad visai nieko. Nieko nereikia veikti, gyveni sau Prahoj, vaikštai į visokius susitikimus ir vargo nematai :) Pats turas buvo labai informatyvus, deja, ne man, nes supratau tokius žodžius kaip antai "Afrika", "orchidėja", "juka", "viršuje", "labas vakaras"... Akivaizdu, jog čekų kalbos kursai buvo itin gera investicija. Bet šiaip buvo tikrai labai gražu ir patiko :) Pati vieta, kur yra tas botanikos sodas, labai faina. Šiek tiek toliau nuo centro, bet toli gražu ne taip toli kaip mano bendrabutis. Jausmas, lyg būtum ne Prahoj, o kokiam mažam miestely, kokiuose Prienuose ;) Atsiveria labai graži panorama, o tą vakarą dar buvo taip daug prisnigta, raganos taukai ant sniego žibėjo, ramu, tylu, be mūsų daugiau jokių žmonių. Labai smagu :) Na tai va, tokios tokelės. Daugiau didelių planų šiai savaitei neturiu, gal nebent rytoj į tą galeriją, kur minėjau, kad enspėjau, nuvažiuosiu, o šiaip reikia dar pasimokyti egzaminams kitos savaitės. Penktadienį krausiuos daiktus ir eisiu į MGMT koncertą, o šeštadienis jau didžioji diena!!! :)

Elektroninė mašinytė! Ji, atseit, pilnai veikianti - yra veikiančios pavaros ir visi kiti mašinai privalomi atributai. Vienintelis minusas, kad greitis 17km/h, pilnai pakrauta baterija traukia dvi valandas, o po to kraunasi dvylika valandų. Na, ir savo užpakalį ten būtų sunku įtalpinti :)

Labai įdomu. Jau esu mačiusi tokio genialaus dizaino pavyzdžių. Žodžiu, kol saulė šviečia, visi draugiškai važiuoja be stogo. Kai pradeda lyti, vairuotojas ir vienas keleivis užsitraukia stogą, o kitiem dviem keleiviam - špygą taukuotą. Jų tik kojos po stogu. Nedraugiškas dizainas.

Irgi įdomus išplanavimas. Viena vertus, jei esi keleivis, tai turbūt jautiesi vos ne kaip kokiu karučiu į turgų vežamas, kita vertus, kaip vairuotojas mato kelią?

Rotušės bokštas

Rotušė

Miestelio stulpas

Šalta Čekijoj! Beje, pora pastebėjimų - pas juos kelius barsto ne smėliu ar druska, o tokiu mažu žvyriuku, o "zima" reiškia ir "žiema", ir "šalta" :)

Pilies muziejuje. Šiaip buvo juokinga, kai kitą dieną šnekėjau su Tomu, kuris dabar gyvena pas tėvus. jis skundėsi, kad jaučiasi kaip muziejuje. Tada paprašiau, kad pasukiotų kamerą, kad pamatyčiau kambarį, tai iš tikro labai priminė būtent šitą pilies muziejuką :)

Pilis iš įspūdingosios pusės.

Čia jau Fata Morganoje - taip vadinasi oranžerija.

Fata Morganoje dar buvo šiek tiek žuvyčių ir drugelių.

Nemažai tikrai dailių orchidėjų mačiau. Prie rūbinės buvo ženklas, aiškinantis, jog dėl brangių orchidėjų vagysčių, nebeleidžiama neštis jokių daiktų į oranžeriją.

O čia jau po turo. Dabar sniego turbūt dar daugiau, nes vakar visą dieną snigo, šiandien ryte irgi. Bet kita vertus, dabar jau šlapiai sninga, tai gal šiek tiek ir aptirpo. Fui fui fui, sniegą matau gal tik antrą savaitę, o jau TAIP atsibodo.

Po Prahos muziejus ir galerijas

Labai tingiu mokytis apie Anglosphere, plius kambariokė dar namie ir skleidžia visokius garsus, tai parašysiu, kaip man sekasi Prahoje ir ką nuveikiau Dresdene. Taigiii, Prahoje jau iškrito pirmas sniegas, bet jis, priešingai nei Lietuvoje, ir laikosi. Visai smagu, šiaip temperatūra tik šiek tiek žemiau nulio, bet gražu, balta. Man rods antradieniui pranašauja smarkią pūgą, tai bus dar smagiau, daug sniego :) Šį savaitgalį pasikultūrinau - penktadienį buvau MILŽINIŠKAME XIX-XX a. meno muziejuje ir operoje Tosca, vakar nusipirkau 4 bilietus į tris operas ir vieną modernaus meno pasirodymą sausiui, taip pat ėjau į parodą "Decadence Now" ir į eglutės įžiebimą, po to taip netyčia gavosi, kad apsilankiau trijose labai fainose (na, dvi buvo labai fainos) vietose (kavinė, pubas, restoranas). Šiandien jei daug pasimokysiu dieną, tai vakare gal nueisiu į prancūzišką filmą, nes dabar kaip tik vyksta prancūzų kino festivalis. Va taip ir tirpsta stipendija :) Bet nieko, daug geriau taip, negu sėdėt kokiam mažam miestely Švedijos šiaurėj ir nežinot, kaip kitaip išskyrus ant alaus išleisti pinigus :)
Taigi, apie viską iš eilės - tas muziejus, kuriame buvau penktadienį, buvo NESVEIKO dydžio, tikrai tikrai prilygo visokiems Luvrams ir Ermitažams. Penki dideli aukštai, pilni čekiško ir užsienietiško meno, tiek modernaus, tiek truputėlį senesnio. Dabar jie labai reklamuojasi, nes iš Vienos Albertinumo (ar kaip ten jis) muziejaus yra atsivežę visokių pasaulinio garso menininkų darbų. Ant visų plakatų yra Warholas ir Monet (o gal Manet :D) darbai, nors šitų autorių jie turi gal tik po 2 kūrinius. Buvo ir vienas Magritte (surrealistas, į kurio muziejų ėjau Briuselyje)paveikslas, tai net nustebau :) Apskritai muziejuje dar yra ir šiek tiek taikomojo meno, nemažai bliūdų bliūdelių, taipogi pastatų maketų. Šiaip jau patiko, nors tik pirmus du aukštus atidžiai apžiūrėjau, kitus tris taip daugmaž pralėkiau. Norint visą muziejų išstudijuoti tikrai ne dienos ir ne dviejų reikėtų. Muziejus yra šiek tiek tolėliau nuo centro, bet išlipusi iš metro ne pirmą kartą nustebau, kad ir ten gyvenimas verda, pilna parduotuvėlių, restoranų, didžiulė graži bažnyčia, nesveikai dailūs aukšti pastatai. Taaaaip, po muziejaus dar praėjau pro centrą, nupirkau Tomui kalėdines dovanėles - nugaros kasiklį ir būgnų lazdelių formos pieštukus (atrodys kietai spręsdamas kryžiažodžius :D), ir patraukiau į operą. Toscos muzika man patiko ne taip, kaip Carmen, bet apskritai tai buvo daaaaug profesionalesnis pastatymas. Dekoracijos nerealios, kostiumai irgi, plius atlikėjai tikrai daug daug geresni už Carmen dainorėlius. Vietom kai moteriškė užtraukdavo, tai jau laukdavau, kada sietynas pradės skilinėti :) Aišku, gal Carmen ir buvo fainai tai, kad aktoriai jaunesni ir labiau atitinka istorijos herojų fiziologiją, bet Toscoje tai labai nemaišė - tiesiog įsivaizdavau, kad tai meilės istorija tarp dviejų vidutinio amžiaus italų, kurie per gyvenimą šiek tiek per daug valgė makaronų :)
Vakar ėjau į tą excess parodą, kuri man labai patiko! Iš tikro buvo labai maloni ir lengva atgaiva po rimtų paveikslų. Gaila, kad nelabai didelė, bet visgi akys tikrai raibo :) Įdėsiu nuotraukų, nors nekokios, nes ten šiaip jau negalima buvo fotkinti, tai tego paslapčiom :)
Po parodos padariau didžiulę klaidą ir nuėjau į eglės įžiebimą. Natalija, mano kambariokė, man jau buvo sakiusi, kad ten milijonas žmonių, bet kad TIEK tikrai nemaniau. Pirmą kartą buvau tokioje minioje, kur pajudėti buvo VISIŠKAI neįmanoma. Bet tikrąja to žodžio prasme - ne tai, kad nesinori brautis, ar kad būtų sunku, bet tiesiog NEĮMANOMA. Na, bet nieko, sulaukėm eglės įžiebimo (pati eglė tai tikrai neįspūdinga, šakos retos, tokia pakrypus, na, bet kai uždegė, vaizdas pasitaisė), kas buvo tikrai gražu, na, ir tada prasidėjo. Tie, kurie nespėjo ateiti laiku, grūdosi į aikštę, o tie, kurie spėjo ateiti laiku ir matė, koks ten balaganas, grūdosi lauk iš aikštės. Žodžiu toj minioj judėjom srovės nešami gal pusvalandį, iš kurių bent 10 min stovėjom visiškai nepajudėdami, nes iš vienos gatvelės žmonės ateidinėjo, o mes plūdom iš aikštės, tai nei vieni, nei kiti negalėjo pajudėti. Po to policija praskyrė ateinančius tai pagaliau ištrūkom. Iš tikro tuo momentu buvo net šiek tiek baisu, nes net nesimatė, kodėl nejudam, kas yra, buvo neaišku, kiek čia užtruks. Kažkaip pradėjau suprasti tuos indoneziečius, kurie užtrypė savo gentainius. Ištrūkę bandėme susisiekti su Natalija, deja, nepavyko, taigi nuėjome į Cafe Louvre. Na, čia gal reikėtų šiek tiek papasakoti, apie tradicines šekiškas kavines - jos būna gan prigrūstos staliukų, padavėjai dažniausiai vyrai su varlytėmis, baltais marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis, jeigu LT kažkas tokio būtų, tai net neičiau, nes galvočiau, kad ten labai prabangu ir man ne vieta, bet čia tokios kavinės labai populiarios ir yra kelios išsilaikiusios nuo "Pirmosios Respublikos" laikų. Na tai va, Cafe Louvre yra viena iš tokių vietų, labai patiko :) Po to patraukėme susitikti su Natalija ir CO, jie sėdėjo Propagandos pube (viskas a la sovietiniam stiliuj), bet jau baiginėjo alų ir labai norėjo valgyti, tai nuėjome į restoraną "Pas dvi kates" (ar kažkaip panašiai išvertus), kuris irgi gan nuo senų laikų išsilaikęs. Viena vokietė sakė, kad ten žiauriai apgaudinėja ir bando išpešti papildomai už visokiu niekus, bet kažkaip vis vien nusprendėme ten eiti. Na, tikrai nerekomenduoju. Šešis guliašus atnešė gal po 10 min nuo užsakymo, vienas iš jų buvo šaltas, tai maždaug galima įsivaizduoti, kaip "šviežiai" ten viską gamina, tada dar siūlė aperityvo, jei nebūtų vokietė pasakiusi, kad po to už jį paprašo susimokėti, tai būtume ir išgėrę. Galų gale paaiškėjo, kad kiekvienam valgančiajam reikia susimokėti 25 kronas (apie 3.5Lt) už duoną ir padažus, kurie padėti ant stalo. Visgi geriausias bajeris buvo mokestis už muziką :D Kažkoks liūdnai atrodantis vaikinukas grojo armonika (nelabai įsimintinai, turiu pastebėti), tai va už jo "meną" visų valgiusių (tai buvo keista, matyt, dar ne tokie nagli, kad paprašytų susimokėti 30 kronų už muziką, kai iš viso moki 34 už alų) paprašė susimokėti. Vokietė sakė, kad kai ji tam restorane buvo praeitą kartą, kažkokie žmonės iškvietė policiją ir tada jiems nereikėjo mokėti, bet padavėjas (šiknius!) pagrasino mums (!) iškviesti policiją. Tada pradėjome ieškoti kokio nors ženklo, kuris būtų įspėjęs, jog muzika mokama, nieko neradome ir nuėjome pasakyti padavėjui. Tada jis nuveda keletą iš mūsų parodyti ženklo, kurio prieš penkias minutes ten dar nebuvo! Plius, jis toks vaikiškai išpaišytas, kad net neatkreiptum dėmesio, net jį tenai laikytų visą laiką. Žodžiu, kai būsit Prahoj, neikit pas dvi kates :) Grįžusi namo radau ispanus vėl besitūsinančius palei mūsų duris, tik jau šiek tiek mažesniu mastu. Jau trečias vakaras iš eilės! Šiaip jau tie jų vakariniai pasisėdėjimai (a.k.a. pasirėkavimai) man netrukdo, tik keista, kaip jiems patiem nešlykštu sėdėti ant savo kancarų ir kitokių šiukšklių. Aukštas atrodo kaip po karo - kancarai, pusiau suvalgyti granolos batonėliai, bokalai, tušti cigarečių pakeliai, dar galas žino koks biesas ir kiek degtinės butelių. Kai penktadienį ėjau skalbtis, mačiau valytoją, išeinančią iš mūsų aukšto su gilaus skausmo išraiška veide :)
Na, ok, draugai, tiek kol kas naujienų, einu dušintis. Liko 12 dienų iki laimės valandos. Wooohooo!!! :)



Va tokį skelbimą radau savo fakultete. Pasirodo, net ir čekai žino apie Žalgirio mūšį :) Būtų buvę visai įdomu nueiti, bet kaip tik per čekų kalbos paskaitą vyko.

















Nelabai kokia kokybė, bet čia įspūdžiui susidaryti, kokio dydžio tas muziejus Prahoje.

Vištukas.

25 laikrodžiai.

Specialiai Tau, Rase! ;)

Patiko optimizmas :) Vadinasi "Don't worry, be happy"

Dar šiek tiek operos.

Naaaa, čia jau prasideda excess :)

Labai labai patiko :) Mam, manau Tu įvertinsi ;)

Hitlerio kailiukas.

Labai mielas berniukas :)

Susidėliok savo Kristų! Kita tokio paties dydžio (nežinau, ar matosi, bet jie milžiniški!) dėlionė vadinosi "Dead raped woman". Dar patiko LEGO koncentracijos stovykla.

Dresden

Taigiii Drezdenas :) Kažkaip sunku prisiversti pagaliau jį aprašyti, net nežinau, kodėl. Dabar Prahoje labai labai smarkiai sninga ir ateinančias dvi dienas turėtų taip būti. Visai smagu, bet pasižiūrėjau orų prognozę, po kelių dienų vėl turėtų būti pliusinė temperatūra, tai viskas tirps :(
Na, ok, Drezdenas :) Važiavau tenai prieš truputį daugiau nei savaitę. Jau esu buvusi Drezdene prieš berods 5 ar 6 metus su klasės ekskursija, deja, mano kelionės draugė buvo Julija, taigi teko klausytis lb daug jos meilės istorijų. Šįkart nusprendžiau blogos kelionės draugės klaidos nekartoti ir po miestą trainiojausi atskirai nuo savo kambariokės, kuri prikalbino kartu važiuoti tokį Prancūzą Gijomą. Prieš važiuojant atrodė, jog visai nieko neprisimenu iš savo ankstesnės kelionės, bet kai tik priėjau centrą, suvokiau, kad daug kas matyta ir visgi kažką dar pamenu :) Pradėjau nuo aikštės (nuotrauka viršuje), kurią praeitą kartą remontavo, na, nedaug kas pasikeitė, dalis pastatų vis dar pastoliuose. Apskritai Drezdenas pasirodė labai juodas miestas, t.y., daug pastatų labai smarkiai patamsėję nuo užteršto oro. Dar jaučiasi, ir visi nuostoliai pokariniai (gal ir žinot, bet vis vien paporinsiu, kad Drezdenas buvo LABAI smarkiai subombarduotas per karą, yra viena Voneguto knyga apie tai, na, apskritai gan žinomas atvejis. Mačiau atvirukų su vaizdais po bombardavimo, tai tikrai šiurpu, stebėtina, kaip jie dar tiek daug atstatė). Taigi, labai daug gražiausių Drezdeno pastatų yra atstatyti nuo pamatų, bet daug kur centre yra naujų pastatų ar net labai sovietinio dizaino pavyzdžių. Viena iš vietų, kur norėjau nueiti pirmiausiai, buvo tokia apvali bažnyčia, kurią praeito mano vizito metu jau buvo atstatę, bet dar neatidarę. Ta bažnyčia skaitosi kaip vienas iš miesto simbolių, ir iš tikro labai keistas jausmas viduje, nes suolai pusapvaliai ir yra kelios galerijos. Choristai irgi sėdi vienoje iš galerijų viršuje, taigi, kai jie gieda, atseit jausmas lyg tai būtų angelų balsai. Weberis, vokiečių kompozitorius, netgi sukūrė kažkokį muzikinį kūrinį specialiai tai bažnyčiai. Na, tai va, lb patiko, nors jausmas savotiškas. Viena vertus, grožiesi, atrodo kaip tikrai daili sena bažnyčia, bet tada pagalvoji, kad čia viskas nauja, grindims, durims ir t.t. nėra nei dešimt metų. Tada pasidaro keista ir gaila, kad dabar niekas nieko panašaus nebestato :) Buvau užsikorusi ir į bažnyčios bokštą, pasigėrėjau panorama. Na, o po to šiaip po miestą trainiojausi. Matosi, kad labai turistų lankoma vietovė, nors dauguma jų - vokiečiai ir rusai, taigi net muziejuose anglų kalba rasti kokį aprašymą sudėtinga. Drezdene šiaip gyvas galas mueziejų visokiausių, tai nuėjau į Porceliano galeriją, labai patiko. Irgi buvo keista, kad prieš kelis šimtus metų tokius gražius daiktus žmonės gamino. Ir kaip tie bliūdai išgyveno visokius karus ir pan. - va čia tai klausimas! :) Tai va, pirmą dieną dar apsiėdžiau kalėdiniu vokišku keksu, nusipirkau blietą kitai dienai į kruizą Elbe iki kažkokių rūmų, o sutemus patraukiau hosto namų link. Mano hostas buvo Steffen, vokietis, kuris turi labai įdomų darbą - jis yra aukštalipis, ar kaip ten juos vadina. Na, jis daro beleką, ką reikia padaryti dideliame aukštyje: valo, instaliuoja, taiso ir t.t. Turi visą savo įrangą ir yra laisvai samdomas. Retkarčiais, jei pasiūlo gerą atlygį, važiuoja kokiai porai mėnesių į užsienį, pvz. kokią arabų šalį, ir po to kelis mėnesius nedirba, leidžia laiką su šeima. Jo šeima susideda iš jo žmonos Putzki (labai įdomus vardas, tiksliau, pravardė), jų dukters Finja ir žmonos dukters iš ankstesnės santuokos Lena. Steffen dar turėjo sūnų, kuris, deja rugpjūtį mirė nuo leukemijos :( Tai va, aš ir kita svetė austrė Birgit miegojome jo kambaryje. Šiaip jau jie gyvena labai fainoje miesto dalyje kitoje upės pusėje. Ten yra toks a la alternatyvus miesto centras su daug barų, įdomių parduotuvėlių ir gerokai mažiau turistų. Šiaip dar nerealu tai, kad jie gyvena tokioj bažnyčios aikštėj, viršutiniam aukšte, ir pro jų langus iškart matosi bažnyčia, labai gerai girdisi varpai, taip pat matyti ir nebloga Drezdeno centro panorama. Taigi, pirmą vakarą jie mane pavaišino tokiu a la indišku patiekalu ir keliomis taurėmis vyno. Laiškuose sakėm, kad eisim kokio alaus vakare, bet po viso to vyno aš jau buvau visai apgirtėjusi ir maniau, kad šitie planai pamiršti, bet ne! Išėjome su Steffenu, jis aprodė man kelis savo mėgstamiausius barus, kurie tikrai buvo visai nieko, išgėriau dar porą alaus ir grįžau namo GEROKAI girta :) Na, bet nieko, kitą rytą viskas buvo gerai, pavalgiau pusryčius ir patraukiau savo laivo link. Kruizas truko iš viso 2.5 valandos, per kurias šiek tiek pašalau, nes realiai norint būti viduje, reikia sėdėti tokiam a la restorane, o aš norėjau pafotkinti ir šiaip nenorėjau leisti eurų ant kokių vokiškų dešrų. Taigi tik kai apsisukom išgėriau tenai karšto šokolado ir pasišildžiau. Šiaip jau buvo smagu, nes didžiąją laiko dalį švietė saulė ir buvo galima gėrėtis visokiais dvarais ir kitokiais daiktais palei upę. Dar būtų buvę įdomu sužinoti kažką apie tas vietas, bet viską pasakojo tik vokiškai :( Oh well. Po kruizo dar šiek tiek pasitrainiojau mieste, nuėjau į transporto muziejų ir jau praktiškai buvo laikas važiuoti! Tai tokia buvo kelionė į Drezdeną :)


Pajuodėlis

Istorija plytelėse

Išmaldos prašytojai

Kalėdinis turgelis. Iš tikro labai labai didelis, tik gaila, kad tuo metu dar nebuvo atidarytas.

Bažnyčia!!!!! (ir Martinas Liuteris)

Drezdeno panorama ir lb baisus sovietinis pastatas ( tipo kultūros namai ar kažkas tokio). Tas juodas daiktas ant stogo buvo kažkokia elektrinė.

Apvali bažnyčia žiūrint iš bokšto

Apvali bažnyčia iš vidaus

Išmaldos prašytojai per rūkymo pertraukėlę

Dailiai apkarpyti medžiai. Kai praeitą kartą buvau, irgi buvo be lapų, nors tada jau buvo pavasaris.

Vargšai arkliukai, reikia tampyti storus turistus dviaukštėse karietose!

Du bokštai.

Panorama pro hosto langą.

Bažnyčios bokštas irgi pro hosto langą.

Avys. Čia plaukiant Elbe, buvo keista, nes čia dar visai mieste ganosi :)

Šitoje ir kitose dviejose nuotraukose yra garsūs rūmai. Kodėl jie garsūs ir kuo ypatingi, nežinau, nes nesupratau, ką dėdė laive vokiškai balbatavo :)

Labai žymus mėlynasis tiltas. Atseit, tuo metu, kai jį pastatė, tokia didžiulė metalinė konstrukcija labai didelis daiktas buvo. Čia jo tik pusė matosi, negalvokit, kad toks mažiukas ;)

Čia kruizo tikslas, berods Pilnitzo rūmai, ar kaip ten jie. Dar šalia labai gražus parkas, ir šiaip matėsi, kad labai lankoma vieta, daug žmonių.

Mano kruizinis laineris ;)

Kaip cigarečių fabrikui neblogai, ar ne? :)

Transporto muziejuje. Visi manekenai ten žiauriai gražiai aprengti, vieną moteriškę šalia dviračio tai būčiau mielai nurengus ir pasisavinus apdarus!

Ir vėl cepelinai :) Šiaip kai jie skrisdavo virš miesto, tikrai nerelaus turėjo būti vaizdas. Net sunku suvokti jų dydį.