Hm, šitą pranešimą rašau į Wordą, nes mano senukas kompas šiek tiek streikuoja ir nelabai nori rašyti blogo puslapyje. Taigi, paskutinės dienos Prahoje. Visai geros jos buvo :) Iš viso Prahoje buvau nuo berods sausio 9 iki 22 ir didžiąją šio laiko dalį praleidau labai smarkiai nieko neveikdama :) Visus tris likusius egzaminus išsilaikiau per pirmąją savaitę, dar gerokai jiems persimokiau, o po to vaikščiojau po miestą, operas, teatrus, kinus, muziejus ir pan. :) Na, pakeliui pasitaikė ir keli barai, aišku. Iš tikro labai smagu buvo, oras tuo metu kaip tik buvo visai šiltas, kartais net pavasariu dvelkė, buvo smagu trainiotis. Dabar jau jaučiu šiokią tokią nostalgiją tam laikui, bet tada prisimenu bendrabutį, kambariokę, virtuvę, kur neaišku iš kur atklydę žmonės ateina pavemti ir pagalvoju, kad ne vien pliusai buvo :) Iš tikro dabar jau esu gerokai primiršusi, ką tada veikiau, atsimenu tik labai ilgas Vandenio (operoje Rusalka) kojas, kaip Don Žuane užmigau ir kitą dieną sutikau bendrabutyje moterį, sėdėjusią šalia manęs, kokie faini buvo trumpi filmukai shortų festivalyje, kokius fainus batus pirkau skuduryne Žižkove ( a la Prahos Šančiai), kaip ieškojau kelio į parką ant kalvos ir dar daug kitų nereikšmingų dalykų. Ech, iš tikro tai pasiilgau Prahos :)
Na, bet gana apie tai, daug daugiau įspūdžių susirinkau savaitės kelionėje po Italiją. Taigi pirmąją dieną, šeštadienį, buvau suplanavusi praleisti Trevize, kuriame yra „Venecijos“ pigusis oro uostas, į kurį ir skridau su Wizz Air. Oro uoste mane pasitiko hostas Marco – maždaug penkiasdešimtmetis vienišius italas, kuris užsiiminėja „Consulting“ (man asmeniškai labai mistiškas užsiėmimas. Jei kas nors žinote, kas tai tiksliai yra, papasakokite ir man) ir dar prekiauja Herbalife‘u, labai jį mėgsta ir visada nešioja ženkliuką „I love Herbalife“. Jei nežinote, su kuo tas herbalaifas valgomas, tai trumpai apšvitinsiu: tai yra berods amerikiečių kompanija, kuri prekiauja visokiais mitybos priedais/pakaitalais ir pusfabrikačiais, prifarširuotais visokių elementų, vitaminų ir kitokio neva naudingo daikto. Na, atseit labai sveika viskas. Sveika ir nepigu, savaime aišku. Dar šiek tiek apie Marco: šnekėjo su gana stipriu akcentu ir labai tyliai, taigi daug linksėjau, šypsojausi ir apsimetinėjau, kad viską suprantu; labai mėgsta Prahą ir norėtų tenai turėti kokį namuką/butuką. Kai pasakiau, kad gyvenau Praha 10 (visa Praha suskirstyta į 10 rajonų, einančių ratu nuo centro, pats centras – Praha 1), labai juokėsi ir klausė, kiek užtrukdavau važinėdama, dar sakė, kad nors ir norėtų butuko tenai, bet tik jau ne Praha 10. Dar labai mėgsta slidinėti ir tai dažnai daro (bepigu, kai iš to Treviso kalnai matosi). Iš tiesų taip dažnai, kad net neperka slidžių, nes atseit jos per metus susidėvi, tai labiau apsimoka nuomotis – visada gauni geras, gali pasirinkti ir t.t. Paprastai savaitgaliais dirba, o darbo dienomis važiuoja į kalnus, nes mažiau žmonių.
Taigi, su Marco šiek tiek pasivaikščiojome po Treviso centrą, visai mielas mažas miesteliukas pasirodė. Dar buvo juokinga tai, kaip italai griežtai laikosi savo nerašyto dienos ritmo. Kai tik atvykome į centrą (apie 12 dienos ar pan.), visur buvo PILNA žmonių – perkančių, vaikščiojančių, kalbančių ir t.t. Marco man sakė, kad apie antrą viskas ištuštės, bet tikrai negalėjau patikėti savo akimis, kai už poros valandų miestas atrodė kaip maro nusiaubtas – gatvėse nė gyvos dvasios, parduotuvės uždarytos, tuščia ir tyku. O vakare, jau po visų dienos nuotykių, vėl visi buvo išlindę, parduotuvės vėl atidarytos :) Na, bet apie viską iš eilės. Taigi, iš pradžių užėjome į vieną restoraną, kuris priklauso kažkokiai Marco pažįstamai. Išgėrėme stovėdami po taurę vyno ir tada ėjome kažkur pietauti. Gavau keturis koldūnus, bet buvo skanūs, nesiskundžiu. Aišku, dar viena taurė vyno. Po pietų jau net ir visai linksma pasidarė :) Po to Marco nusprendė, kad Trevise jau nebėra ką veikti, ir kad galėtume nuvažiuoti į netoliese esantį Conegliano, kur turėjome susitikti su Marco draugu. Miestukas buvo tikrai labai labai fainas, pilis ant kalno, akmenuotos gatvelės, seni pastatai ir t.t. Na, viskas kaip priklauso mažam itališkam miestukui :) Deja, draugas nebekėlė ragelio, taigi šiaip ne taip radę kažkokią vyninę (nes visa kita turėjo atsidaryti tik nuo šešių), tenai išgėrėme porą taurių stiproko sicilietiško vyno. Išėjus iš vyninės man jau buvo LABAI linksma. Na, parvažiavome atgal į Treviso, maniau, kad jau važiuosime namo, dar pagalvojau, kad visai norėčiau kažką suvalgyti, bet tiek jau to. Tada užėjome į kažkokį prekybos centrą, nes jau irgi linksmutį Marco prispaudė į tualetą. Tenai jis nupirko porą picos su DAUG sūrio gabaliukų ir pasijaučiau visai apsiėdusi. Na, galvoju, dabar jau tikrai einame namo. Bet ne :D Tada nuėjome dar į vieną bariuką dar vienos taurės vyno. Tada dar į vieną žiauriai žiauriai prisigrūdusį bariuką taurelei vyno ir sumuštiniui. Na, galų gale grįžtame į restoraną, kuriame dar dieną gėrėme vyno stovėdami ir vėl pradedame gurkšnoti stovėdami. Aš jau jaučiuosi gerokai apšilusi, nes vynai, kuriuos gėrėme buvo ~15 laipsnių stiprumo. Stoviu, gurkšnoju, ir svarstau, kiek mes čia dar stovėsime. Po kurio laiko paaiškėja, kad mes ne šiaip sau ten, bet laukiame staliuko vakarienei!!! Aaaaa, kaip negerai! Labai labai blogai netgi, nes aš jau pilna pilnutėlė ir vyno! Bet k1 padarysi, gyvenimas verčia aukotis – kaip tikra didmoterė sudorojau užkandį (kažkas su žalia mėsa, buvo skanu) ir pagrindinį. Kitą rytą ir dar kokią savaitę po jo vis bandydavau prisiminti, ką valgiau kaip pagrindinį, bet tai iki šiol man lieka paslaptimi. Iš kelionės namo prisimenu, kad mintyse keikiau Marco juodai už tai, kad sakė, jog iki namų penkios minutės, o ėjom gal kokias dvidešimt. Visą tą laiką dar galvojau, kaip labai nepatogu būtų, jei pakeliui apsivemčiau... Grįžusi į Marco butą sugebėjau išsiųsti Tomui labai malonų laiškutį – „Aš labai girta, Marco irgi, bet nesijaudink, jis nesikabinėja“. Tada atsiguliau į savo lovą ir per maždaug 10 sekundžių nulūžau dar spėjusi pagalvoti, kad „Ai, per daug tingiu jungti šviesą“. Kitą rytą Marco manęs klausė, ar aš visada miegu su įjungta šviesa :) Buvo toks šiek tiek gėdingas rytas, turiu prisipažinti, bet kita vertus, tai nei aš prašiau viso to vyno, nei tų maistų! Ai, turbūt reikėtų paminėti, kad jis už viską ir mokėjo… Tai va, kitą rytą manes laukė trys skirting puodukai su Herbalife gėrimukais – “Čia arbata, čia skrandžiui išvalyti, o čia kokteilis”. Ai, kalbant apie kokteilį tai irgi bajeris – paklausia, ar norėčiau Kapučino. Aš aišku sakau, kad taip, galvoju – jėga, gausiu paragauti naminio kapučino Italijoje. Tai pasirodo, jog kapučinu jis vadina kavos skonio kokteilį :D Na, žodžiu, iš esmės rytas nebuvo labia ypatingas, susirinkau šmutkes ir traukinuku išriedėjau į Veneciją. Uch, negaliu patikėti, kad šitaip ilgai aprašinėjau tik pirmąją dieną! :D Na, bet nieko, su visom kitom turėtų eitis šiek tiek greičiau :) A, paskutiniai pora dalykų apie Treviso – viena, tai kad Marco vonioje ant visų savo kūno priežiūros Herbalife buteliukų buvo susirašęs skaičiukus – na, tipo, ką pirmiau naudoti, o ką paskiau :D O kitas dalykas, tai dar iš senesnių laikų. Per antrąjį pasaulinį Treviso buvo gan smagiai subombarduotas amerikiečių, nors jame ir nebuvo jokios karinės pramonės. Pasirodo, amerikiečiai ( visi žinome, kokie proto bokštai jie yra ;)) supainiojo Treviso su Trevisio, kuris yra strategiškai svarbi perėja per kalnus iš Italijos į Austriją. Žodžiu, nepasisekė juodai treviziečiams.
Taigi, Venecijoje buvau apie 11 valandą, oras buvo neišpasakytai gražus – danguje nei debesėlio. Nusprendžiau, kad gaila švaistyti laiką važiuojant iki hosto, kuris gyvena Mestrėje (Mestrė yra žemyninis miestas, kuriame gyvena dauguma žmonių, dirbančių Venecijoje. Atseit, „pats negražiausias miestas, susituokęs su pačiu gražiausiu“. Man Mestrė nepasirodė išskirtinai baisi – gan pramoninė, bet tik tiek). Daiktus sugalvojau pasilikti stotyje (nepigus malonumas) ir važiuoti iki hosto Alessio tik vakare. Paskambinau, kad paklausčiau, ar nieko tokio, jei laikysiuos tokio plano. Pokalbio metu paaiškėjo, kad Alessio yra kalnuose ir negrįš iki vakaro, taigi turėčiau iki jo bandyti parvažiuoti autobusu apie devintą vakaro. Kur išlipti – paklausk vairuotojo. OK, Alessio, ačiū, kad informavai, jog a)tu ne namuose b)tenai nebūsi iki vakaro c) kaip nusigauti iki tavo chatos! Na, bet nieko, nusipirkau trijų dienų viešojo transporto (t.y., autobusų į Mestrę ir Venecijos laiviukų) bilietą ir leidausi tyrinėti Venecijos. Pirmas įspūdis buvo “Jėzus Marija, kokia ji apsilupusi! ” Tokia ir yra :D Turbūt galėčiau suskaičiuoti, kiek per tas tris dienas mačiau neapsilaupiusių pastatų :) Na, bet iš tikro buvo labai smagu ir gražu ir daug plaukiojau tais laiveliais (kurių vienkartinis bilietas kainuoja 6.5 euro!), daug vaikščiojau... Buvo tikrai gera diena, iš pradžių norėjosi fotkinti viską į kairę ir į dešinę, po to jau kažkaip pripratau prie vaizdų :) Iš tiesų tikėjausi daugiau turistų, bet jų didesnės sankaupos tik jau itin itin turistinėse vietose – San Marco aikštėje ir pan. Labai daug kur išvis žmonių nėra. Smagu trainiotis tomis siaurutėmis mažytėmis gatvelėmis, kurios visada kur nors veda – praktiškai niekada neatsiduri akligatvyje, nebent kartais išeini prie kanalo, bet ir ten dažniausiai yra tiltukas ar penki. A, pirmąją dieną dar nuplaukiau ir iki garsiojo Murano – atskiros salelės, kurioje gaminamas niekuo neypatingas, bet labai brangus stiklas. Na, suprantu, kad prieš tris šimtus metų ar pan. tai gal ir buvo kažkas tokio, bet šiais laikais penkiolika vaikų dar ne tokių stebuklų gali prigaminti kokiam kaime be elektros Kinijoje. Žodžiu, pasivaikščiojau tenai, paspoksojau į kainas vitrinose ir grįžau atgal į Veneciją. Taip besitrainiojant ir praėjo visa diena. Kadangi temti pradėjo apie 5.30, tai iki kokių aštuonių marširavau pagrindine prekinimosi alėja nuo traukinių stoties iki San Marco aikštės, o po to, jau kai ruošiausi eiti autobusan, Marco parašė žinutę, jog negrįš iki vienuoliktos!!!!! Bleeeemba, o ką man veikti su savo čemodanu dar dvi valandas, kai tamsu?? Na, ką gi, plaukiojau laiveliais pirmyn ir atgal :D
Po to, kai galų gale, nusigavau iki Alessio būsto, susitikau jį kaip tik einantį namo. Ir ką gi mes radome jo bute? O gi jo butiokę, kuri buvo namie jau gal nuo kokių šešių! Aaa, tie italai… Tai va, bet vakaras buvo malonus, nors man, prabuvusiai šaltame ore velniai žino kiek laiko, ir ŽIAURIAI kaito žandai. Alessio butiokė – apie penkiasdešimties metų sicilietė Maria Rosa, šnekanti anglų kalba labia gerai ir gyvenusi Anglijoje, Vokietijoje bei šiaip daug keliavusi. Su jai š tiesų daug daugiau bendravau nei su Alessio ir ji buvo daug paslaugesnė. Na, tai mes vakare pasėdėjom, pašnekėjom, išgėrė arbatos, ir aš nuėjau miegoti į savo atskirą kambarį, kurį gavau dėl to, kad kaip tik tą pačią dieną iš jo išsikraustė jų kita nuomininkė.
Ai, gal dar reikėtų šiek tiek apie Alessio – jis vaikinas be problemų. Dirba kažkokioje aviacijos firmoje, kuri priklauso pusiau rusams, pusiau italams, tai pas juos nemažai rusų dirba, ir pats porą kartų buvęs Rusijoje, mokykloje buvo paliktas antriems metams (iš vėlesnių pokalbių su Austėja susidariau įspūdį, kad tai near labia retas dalykas Italijoje), praeitą vasarą jam buvo per karšta Venecijoje, tai nuskrido mėnesiui į Islandiją… Na, savotiškai :)
Kitą rytą atsikėlusi savo hostų jau neberadau, taigi ramiai viena išsiruošiau ir leidausi toliau tyrinėti Venecijos. Diena buvo ne tokia graži kaip praėjusi, bet negali sakyti, kad buvo apsiniaukę. Nuplaukiau iki Burano, kuri yra kita, toliau nuo Venecijos esanti salelė, garsi savo nėriniais ir spalvotais namukais. Labai labai smagu ten buvo. Kad ten žmonės gyvena galima spėti tik iš skalbinių, išdžiaustytų visur ir visokiausiame aukštyje (tas pats galioja ir Venecijai). Labai dailu. Iš tenai su keltu persikėliau iki Torčelo – visai didelės salos, kurioje išskyrus labai seną (pradėtą statyti gal 9 amžiuje. O gal vienuoliktame, nepamenu) katedrą, nelabai kas daugiau yra. Pasirodo, kad gal prieš tūkstantį metų ar panašiai Torčelas buvo didelė gyvenvietė su pora dešimčių tūkstančių gyventojų, va iš tų laikų ir tokie dideli maldos namai. O dabar ten tik keisti bananų žievių medžiai, kelios katės, kanalas ir... viskas.
Plaukiant iš Burano atgal į Veneciją dangus buvo NESVEIKAI gražus – labai labai raudonas. Buvo smagu žiūrėti, kaip net laivelio darbuotojas (tas, kuris užmeta virvę laiveliui švartuojantis ir atidaro vartelius) su telefonu fotkino tą dangų :) A, kalbant apie laivelių darbuotojus, tai jie visi kaip klonai, dailūs klonai, turiu pasakyti :) Aukšti, tamsiaplaukiai, abiejose ausyse po didelį „deimantą“, aviatorių saulės akiniai ir sustatyti į viršų plaukai. Kažkada dar mačiau kloną-albinosą, nes atrodė lygiai taip pat, kaip visi, tik buvo blondinas :) Dirba tenai ir moteriškių, bet jos jau skirtingos.
Apskritai pastebėjimai apie italus: a)vaikinai gražesni už paneles b) vyresnės moterys gražesnės už jaunesnes c)ant italių tamsus makiažas atrodo gerai bet kuriuo paros metu d)labai gerbiami vyresnio amžiaus žmonės e)labai mylimi vaikai. Nieko šokiruojančio, tik šiaip :)
Tai va, antroji diena irgi greitai prabėgo, vakare vėl buvau nusikalusi, žandai grįžus į šilumą vėl nežmoniškai degė :) Tą vakarą gal porą valandų šnekėjau su Marija Rosa, buvo smagu, o Alessio net ir nesutikau, nes jis grįžo vėlai. Maria Rosa mane dar pavaišino sicilietišku skanėstu – tokia karamele su pistacijų riešutais, bet tos pistacijos yra auginamos kažkokio kalno papėdėje Sicilijoje ir po to iš jų daromi visokiausi skanėstai, pardavinėjami šalia esančioje krautuvėlėje. Buvo DIEVIŠKA. Ai, taigi dar pamiršau paminėti – antrosios dienos ryte dar apsilankiau Mestrės miestelio istoriniame centre! Nieko ypatingo, bet visai miela.
Tai va, kitai dienai buvau pasilikusi visai nemažai dalykų, kuriuos norėjau aplankyti. Visų pirma, tai buvo Venecijos „galas“, t.y. labiausiai rytinė dalis, kurios net nebebuvo mano turistinėje knygutėje. Ta dalis pasirodė visai neturistinė, bet irgi graži – milžiniškas tuščias parkas, turgus, daug (atrodo) vietinių... Smagu. Kita stotelė – kapinių sala San Mišelė. Visa sala – vien kapinės, tiesa, tenai žmonės neužsibūna. Po dvidešimt ar trisdešimt metų kauliukus iškasa ir išplukdo į dar kitą salą, kuri yra dar toliau nuo Venecijos ir yra specialiai kaulams ir skirta. Pasitrainiojau tenai, kelis kartus pasiklydau, nes labai jau ten painu, o po to parplaukiau atgal į Veneciją ir nukulniavau iki San Marko aikštės, nes nusprendžiau apsilankyti Dožų rūmuose. Tai buvo vienintelis muziejus į kurį nuėjau Venecijoje ir man labai patiko. Prabanga tikrai pribloškia. Labai dailu ten viskas, tikrai. Kol vaikščiojau po tuos dožų rūmus, dar galvojau, kad gal reikėtų nueiti ir į kokį kitą muziejų, įeinantį į bilieto kainą, bet kai išlindau laukan, buvo labai gražiai prasišvietusi saulė ir pagailo paskutinio vakaro Venecijoje. Pasiplaukiojau laiveliais maršrutais, kuriais dar neplaukiau (Venecijos vizito pabaigoje buvau plaukusi vos ne visais įmanomais keliais), pasigėrėjau Venecija nuo vandens (nes taip, bent man, ji buvo gražiausia), ir vakare grįžau Mestrėn. Maria Rosa pagamino labai labai skanią vakarienę – makaronus, su žaliu padažu (tada nežinojau jo pavadinimo ir jie stebėjosi, dabar vis vien to pavadinimo nepamenu :) ), tada dar karnavalo deserto (tokie keistoki kepiniai), sicilietiško desertinio vyno atidarė... Daug šnekėjome, buvo labai smagu :) Labai maloni patirtis buvo šitie hostai :) Ai, Alessio irgi turėjo tokį savotišką akcentą ir šiek tiek užtrukau, ką reiškia tas jo nuolatos kartojamas žodis „Bazuka“ – pasirodo, tai angliškasis basically :D
Kitą rytą kartu su Maria Rosa (kuri dirba mokykloje pačioje Venecijoje) nuvažiavome iki Venecijos traukinių stoties, iš kur leidausi į Boloniją. Diena vėlgi buvo labai graži ir, kaip toliau nuo vandens, ne tokia geliančiai drėgna kaip Venecijoje. Kelias nuo traukinių stoties iki pagrindinės aikštės man gerokai užtruko, nes tai iš esmės buvo viena ilga parduotuvių alėja. Na, bet praturtėjau keliais skudurėliais :) Pagrindinė aikštė tikrai visai daili, didelė, raudonplytė. Netoliese – du didžiuliai pasvirę bokštai. Bolonijoje šiaip jau yra seniausias Europoje (tai gal ir visame pasaulyje) universitetas. Visgi centre nėra labai jauku, nes eismas LABAI didžiulis. Turizmo informacijoje pasiėmusi žemėlapiuką suvokiau, kad greitai nelabai ką turėsiu veikti. Na, apėjau visus žemėlapyje pažymėtus lankytinus objektus, dar kartą praėjau parduotuvių gatve.. Čia gal reikėtų papasakoti apie nelabai malonų susidūrimą su (kaip spėju) jauna čigone. Žodžiu, toj pardžių alėjoj išeinu iš vienos iš krautuvių, aplinkui pilna žmonių, vidurys dienos, o prie manęs pradeda spaustis kažkokia žema mergiščia, nuolatos kartodama „Signora, cigaretta“ ar kažkas tokio. Na, ir spaudžiasi ji taip prie manęs, praktiškai stumia, ir jau jaučiu, kaip kiša rankas į palto kišenes. Tada aš ją taip stiprokai stūmiau nuo savęs sakydama „Don‘t steal“, kas, aišku, kvailokai skamba, bet tikrai buvau labai pasimetusi. Na, tada jau atsikabino. Bet šiaip labai nesmagu buvo. Ir šiaip tiek Bolonijoje, tiek Florencijoje buvo daugiau visokių juodukų kojinių ir kitokių nesąmonių pardavėjų. Venecijoje jų tikrai daug mažiau, išlenda tik vakarais ir pardavinėja „Guci“ bei „Prado“ tašes pasidėję jas ant grindinio, bet nelenda į akis siūlydami. Tai va, po susidūrimo toliau patraukiau alėja traukinių stoties link su viltimi, kad galėsiu pasikeisti bilietą į ankstesnį, nes jau juodai nebeturėjau, ką veikti. Deja, planas neišdegė, nes buvau labai taupi ir savo bilietą pirkau labai iš anksto su nuolaida. Tai teko dar šiek tiek prasitrainioti, bet kažkaip tos paskutinės pora valandų taip jau žiauriai neprailgo. Pradėjusi riedėti Florencijos link kurį laiką svarsčiau, ar mane į tą pusę veža, nes važiavome pro kažkokius kalnus, ir dar visai nemažus! Ir sniego ten buvo, ir ausis tarpais užguldavo... Na, bet šiaip ne taip, vėluodama nuriedėjau aš į tą Florenciją, ten labai džiaugsmingai mane pasitiko Austėja ir nukulniavome iki jos butuko! Jis, pasirodo, be proto arti jos universiteto ir yra visai mielas, tik labai jau šaltas. A, pakeliui, berods, dar užsukome parduotuvėn, nusipirkome vyno, šiek tiek išgėrėme, tada nuėjome užvalgyti į valgyklą, kainavo tik 2.5 euro, tai kažkas neįtikėtino. Tada patraukėme į centrą, pasitrainiojome tenai, iš tikro buvo labai smagu – jau buvau pamiršusi, kokia graži ta Florencija! Kitą rytą atsikėliau truputį anksčiau už Austėją, tai gavau pabendrauti su jos butioku Andrea, kuris visai malonus, dar pavogiau iš jo kelis apelsinus – vieni skaniausių, kokius apskritai esu valgiusi. Po to leidomės į miestą trainiotis. Nukulniavom iki centro, pasivaikščiojom po parduotuves, aš pavarvinau seilę į pyragus po 9 eurus vitrinose, tada ėjome iki tokios apžvalgos aikštelės, nuo kurios jau tokie gražūs vaizdai atsivėrė, tokie gražūs! Dar turbūt reikėtų pasakyti, kad diena buvo be galo graži – saulėta, šilta... Na, žiema net nekvepėjo. Visą laiką viena kitos klausinėjom, už ką italams Italija. Tikrai – už ką????? Nenusipelno tokios šalies tie tinginio pančiai... Na, bet ką gi padarysi su jais. Nusileidom nuo apžvalgos aikštelės, dar pasitrainiojome po miestą, tada nuėjome suvalgyti pigių (Italijos mastais) ledų, mmm, pistacijos... Tada susitikome su Austėjos kambariokės Marijos (taipogi labai miela čiuplutė mergaičiukė iš Graikijos) berniuku Marco, kuris su draugu „mokėsi“ bibliotekoje. Jų mokymasis yra kapučino gėrimas grožintis duomo kupolu iš bibliotekos terasos! Na, tai visi taip „pasimokėm“, tada mes su Austėja nusipirkome vienodus liemenukus ir patraukėme namo. Iš tikro tada pajutom, kokios abi esam išbadėjusios ir pavargusios! BET dar reikėjo nueiti į prekybos centrą nusipirkti maisto ir vyno. Maniau, kad mirsiu ten eidama :D Galų gale prisipirkom kažkokių bandų, sūrio, vyno ir namie gulėdamos ant lovos apsiėdėm. Vakare dar planavom kažkur eiti į miestą, bet galų gale užtingėjom ir vakarą praleidom su Justu Jankevičiumi bei moterimi, pamišusia dėl savo rankų (http://www.youtube.com/watch?v=1hN89U_XD9E).
Kitą rytą reikėjo truputį anksčiau atsikelti ir nuvažiuoti iki traukinių stoties, iš kur pajudėjau Padujos link. Iš tikro tai buvo klaida, reikėjo geriau pasilikti dar vieną dieną Florencijoje ir pabūti su Austėja, tuo labiau, kad Padujoje nieko tokio labai įspūdingo ir nebuvo. Ryte kažkoks metalurgų streikas vyko, bet atmetus tai, daugiausiai tiesiog trainiojausi po miestuką ir tiek. Kažkaip net per daug neprisimenu, kaip jis atrodė. Buvo visai liūdna diena, nes tai buvo mano paskutinė pilna diena Italijoje, o rytoj – paskutinė diena mano Erasmus patirties. Vakare grįžau į Treviso, ten, kur ir prasidėjo vizitas, susitikau su Fabio, savo hostu. Jis turėjo daug planų – pirmiausiai nuvažiavome pas kažkokį jo draugelį sicilietį, kuris gyvena, Fabio žodžiais, „nerealiame“ lofte. Na, man jo namai nepasirodė kažkas tokio labai ypatingo, ir šiaip buvo šiek tiek keistoka, nelabai prie ko ten jaučiausi – Fabio, jo draugas, draugo žmona, du visai maži vaikai, visi čiauška itališkai.. Sicilietis labai mums siūlė pasilikti picai, bet kai atvažiavo jo žmonos tėvai, mes išvažiavome. Po to važiavome į netoliese esantį miestuką, į katalikišką mokyklą, žiūrėti talentų šou, kur turėjo dalyvauti Fabio draugo sūnus. Na, pažiūrėjom, buvo visai smagu :) Labai faina buvo tai, kad italai žiauriai palaiko tuos, kurie pasirodo ant scenos, nesvarbu, kaip žiauriai jie nusidainuoja, nusišoka ar pan. Tikrai tada daug mažiau drąsos reikia negu kokioj Lietuvoj, kur jeigu lievai pasirodysi, tai į tave pirštais badys ir šaipysis visą likusį laiką, kurį turėsi praleisti toje mokykloje. Na, tai ten pabuvom kokią valandą, tada dar kažkokiam restoraniuky išgėrėm po porą taurių vyno, aš sumokėjau, nes dar jaučiausi skolinga nuo pirmojo vakaro, parvažiavome namo ir – viskas. Kitą rytą gana anksti buvau oro uoste, nes Fabio turėjo kažkur važiuoti dirbti. Atsisėdau tiesiai priešais ekraną, kuriame skelbiami išvykimai, ir visą laiką stebėjau, ar nebus skrydis atidėtas, nes pora į Rumuniją buvo atidėti kelioms valandoms. Man buvo žiauriai svarbu Prahoje būti laiku (pagal tvarkaraštį turėjom ten būti apie 13.30), nes nuskridusi turėjau nuvažiuoti į baraką, pabaigti dėtis daiktus ir spėti į savo autobusą į Lietuvą , kuris turėjo išvykti septintą vakaro. Taigi kai mus pradėjo laipinti į lėktuvą laiku, apsidžiaugiau, kad viskas gerai. Šalia manęs atsisėdo toks gal maždaug šešiasdešimties metų italas, kuris pradėjo su manimi kalbėti itališkai. Aš pasakiau, kad nesuprantu. Tada pradėjo burblenti čekiškai. Kai pasakiau, kad ir čekiškai nesuprantu, tai toks vos ne pasipiktinęs paklausė, kokia kalba aš šneku. Kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, jis suprato, kad iš Latvijos, ir pasakė, kad Latvija ir Estija – fašistinės šalys. Rasistinės, nes nemėgsta rusų. Parodė į savo Če Gevaros knygą ir paklausė, ar Latvijoje šio autoriaus knygos uždraustos. Sakiau, kad ne... Kai galų gale išsiaiškino, kad aš iš Lietuvos, tai sakė „Aaaaa, Lithuania, Lithuania is OK“. Jėzau, ačiū už šį patvirtinimą, kad gyvenu šalyje, kuri yra OK, o tai jau norėjau verkti dėl kažkokio atsilupusio italo blogos nuomonės... Na, žodžiu, laukiu, kol pakilsime, ir mąstau, kaip čia reikės ištverti virš valandos su tuo komunistu tauškučiu, kai pilotas praneša, jog skrydis atidedamas dviem valandoms. Aaaaaaa, kaip susinervinau, net paskambinau savo mylimai kambariokei ir paprašiau, kad sudėtų mano daiktus, nes taip galėjo nutikti, kad Vytautui (a.k.a. Sukčiui, kuris man turėjo padėti nusitempti lagaminus iki autobusų stoties Prahoje) būtų reikėję vienam mano daiktus tempti. Taigi pasirodo, kad kažkoks italas, jau atsisėdęs į lėktuvą, prisiminė, kad pamiršo kažką labai svarbaus Italijoje. Pačiu laiku! Kadangi vienam keleiviui išlipus, reikia tikrinti visų bagažą, įgula bandė jį atkalbėti. Kol atkalbinėjo, praėjo mūsų laikas pakilti ir kitas turėjo būti tik už poros valandų. Keleivis vis vien išlipo, tai dar ir bagažą reikėjo pertikrinti. Na, visi susiparinę, tada dar pranešė, kad gali atsirasti galimybė grįžti atgal į terminalą, na, kad nereikėtų sėdėti lėktuve, tada gal dar po pusvalandžio pranešė, kad bagažą greitai patikrino, atsirando ankstesnis laikas mums pakilti ir kad jau tuoj pajudėsim. Na, tada jau šiek tiek atsipūčiau. Prahoje dar spėjau paskutinį kartą užsukti į netoli bendrabučio esantį Tesco, kur visada pirkdavausi maistą, nusipirkti kažko kelionei, tada ant staigio namie pavalgiau, susikroviau šmutkes, kurių buvo nežmoniškai daug, ir su Vytautu išvažiavome. Dar pakeliui abu pastūmėme ant mano kambariokės, buvo visai smagu suvokti, kad problema su ja bendraujant gal ir ne manyje. Tada laukiau autobuso kartu su labai jau geziškais lietuviais/rusais. Laipinantis į autobusą manęs paprašė susimokėti už antrą lagaminą, ko labai bijojau, nes turėjau pinigų trim valiutomis – zlotais, litais ir kronomis, bet nei viena nepakako susimokėti už tą čemodaną, dar plius vairuotojas monetų nenorėjo imti. Bet jis buvo gerietis ir leido amn susimokėti jau nuvažiavus.
Kadangi buvau nusiteikusi daug trumpesnei kelionei nei į priekį (iš tikro turėjome važiuoti gal 3-4 valandom trumpiau), tai laaaabai prailgo man ta naktis ir kitas rytas. Gerai, kad bent skaičiau įdomią knygą apie kalbų evoliuciją, kurią po to palikau autobuse :/ Žodžiu, taip baigėsi mano trumpas gyvenimas Čekijoje. Dabar vienintelis dalykas, kurį liko aprašyti – mudviejų su Raminta trumpa išvyka į Berlyną. Gal šiek tiek greičiau tai pavyks padaryti nei parašyti apie Italiją :)
Raitelio skuptūra, kuri atseit matoma iš labai toli, nes yra ant gana aukštos kalvos. Man, deja, teko pasigėrėti tik paklode.
Žižkovas ir boksštas su kūdikiais.
Dar šiek tiek kūdikių iš arčiau.
Paroda apie "Golden Sixties". Kai žiūrėjau į visokius drabužiukus ir tašiukus iš tų laikų, tai man viskas labai gražu atrodė ir pati tokių norėjau :)
Šešiasdešimtųjų virtuvė
Štai ir raitelio skulptūra visu grožiu - be galvos ir be uodegos.
Dar vienas teatras Prahoje. Šitas, berods, seniausias. Čia žiūrėjau Mocarto operą Don Žuanas, jos pati pirmoji premjera ir vyko šitame teatre, lauke prie įėjimo yra paminkliukas Mocartui.
Prie Karlo tilto.
Vaizdas nuo Vyšehrado. Vyšehradas apskritai mano turbūt mėgstamiausia vieta Prahoje.
Tolumoje - Vyšehradas.
Rotušė Trevise.
Nerianti mergina.
Labai mielas balkoniukas.
Mamai itin patikusi nuotrauka :)
Mano hostas Trevise Fabio.
Venecija - pirmieji įspūdžiai.
Dožų rūmai.
Kaip visada ir visur - skalbiniai.
Vietoj konteinerių :) Turbūt visai ir gera idėja, ypač kai pakyla vanduo.
Fone - San Mišelės kapinių sala.
Murane.
Vieta, kur taiso gondolas.
Buranas ir jo spalvoti namukai.
Saldaininis namelis.
Pakrypęs bokštas Burane.
Torčelas ir senaaaaa bazilika.
Bananžievmedis
Bananžievmedžio vaisius.
Parkelis Venecijos rytinėje dalyje. Tai kurgi ordos turistų? :)
San Mišelėje.
Urnos San Mišelėje. Prie visų - gėlytės.
Auksinės lubos dožų rūmuose.
Man labai patikusi kamarėlė dožų rūmuose. Ten šiaip jau negalima fotkinti, bet prižiūrėtojai iš visų kambarių susirenka į vieną ir tenai kartu pliurpia :)
Piktas gondolininkas.
Du kreivi bokštai Bolonijoje.
Austėja ant gražiojo juvelyrų tilto Florencijoje. Kažkur skaičiau ar kažkas sakė, jog ant to tilto buvo įsikūrę vien žuvų pardavėjai. Bet karaliui (ar koks ten buvo valdovo titulas) atsibodo kęsti smarvę ir jis žuvų pardavėjus išmetė ir įkurdino auksakalius. Tai ir iki šiol ant to tilto vien LABAI brangios juvelyrinės parduotuvės.
Aš ant to paties tilto.
Gražioji panorama. Už ką tai italams???
Gražuolė Italijoje.
Italų biblioteka su vaizdu į duomo.
Paduja ir jų turgelis.
Metalurgininkų streikas!
Didelis parkas su dviem eilėm įžymių padujiečių skulptūromis.
Mažesnis miegamasis - kol kas, Tomo daiktų sandėliukas :) 
Mažesnis miegamasis - kol kas, Tomo daiktų sandėliukas :) 
Daug labai panašių namukų tarp kurių labai lengvai galima pasiklysti :)
Daug labai panašių namukų tarp kurių labai lengvai galima pasiklysti :)
