keliaujanti: Berlynas

Hohoho, pagaliau parašysiu apie Berlyną! Panašu, kad turi praeiti bent mėnesis, kad pagaliau prisiruoščiau aprašyti kokią kelionę :)
Tai va, Berlynan leidausi visai serganti - dieną prieš kažkaip labai pradėjau kosėti, o vakare temperatūra žiauriai užkilo. Mam, kai sakiau, kad ji 37.3, melavau, atsiprašau, bet būtum neišleidus :) Na, bet nuskridusi (kas buvo LABAI anksti ryte) jaučiausi visai neblogai. Važiuodama iš oro uosto autobusu išlipau ne toje stotelėje ir kurį laiką pablūdinėjau, net ne taip trumpai iš tiesų. Rajonas buvo kažkoks labai azijietiškas, tai irgi nepridėjo džiaugsmo, bet po kelių kelionių pirmyn atgal pagaliau susivokiau, kame čia reikalas, ir jau nuvažiavau, kur reikia. Pasirodo, mano hosto rajonas daug mielesnis, yra H&M ir kitų linksmų vietų. Hostas pirmą dieną man pasirodė dar visai nieko (prašau neteisti, visiems proto užtemimų pasitaiko). Bet apie viską iš eilės. Taigi jis gyvena vienas dviejų kambarių bute

. Šiaip jau iš berods Kelno, bet jau gal 7 metus gyvena Berlyne. Čia kažką mokėsi, bet atseit vis neprisiruošdavo rašyti rašto darbų, tai metė. Po to turėjo keletą darbelių, paskutiniai du buvo skambučių centruose, bet jam nepatiko, išėjo, tai dabar ieškosi darbo jau kelintą mėnesį. Na, tai ne visai teisingas pasakymas, nes jis darbo nesiieško, tik šiaip nedirba, nes vėlgi neprisiruošia jo ieškotis, be to, planuoja už poros mėnesių leistis į 800km kelionę pėsčiomis. Tipo, nori susipažinti su žmonėmis, perskaitė kažkokią knygą, labai susižavėjo ta idėja ir t.t. Na, gerai tie vokiečiai gyvena jei gali sau leisti šitiek laiko nedirbti ir sau keliauti. Dar minėjo, jog kaip ir reikėtų jau gal kokio rimto darbo ieškotis, nes gal ateityje norės šeimos, bet kita vertus, norisi laisvės, keliauti... Na, manau, kad dar gali neskubėti su rimtais darbais vyrukas (pamiršau pasakyti, kad jo vardas Martinas ir jam 32 berods), nes su panelėmis, įtariu, ne kažką... Taigi, tą pirmą dieną Martinas man pasirodė šiek tiek keistokas, bet nieko per daug ypatingo. Pavaišino mane kava, tada ėjome apžiūrinėti miesto. Na, čia tai nieko labai nepripasakosiu - žymiausi vaizdai, ir tiek. Šiaip buvo visai nieko, nes papasakojo šiek tiek apie viską, pvz., kad metaliniai stulpeliai palei gatvę prie Amerikos ambasados (kuri yra VISIŠKAI šalia Brandeburgo vartų) yra tam, kad kokie sunkvežimiai, pilni sprogmenų, neįvažiuotų į ambasadą, dar kad britai užsitvėrė visą gatvę, kad pro jų ambasadą niekas negalėtų pravažiuoti... Ta pirma diena tikrai buvo visai nieko, gaila, tik kad vėliau labai jau užkniso viską kartoti, nes jis net jei ir išgirsdavo, ką pasakydavau, vis vien perklausdavo. Pasivaikščioję pavalgėme kažkokio universiteto valgykloje - žiauriai papigiai, man netgi paskaičiavo studentiška kaina :) Po to nusprendėme nuvažiuoti iki Potsdamo, nes Raminta sakė, kad nori būti Berlyne (irgi pamiršau paminėti, aš į Berlyną atskridau vasario 16 dieną, o Raminta - 18, ir po to abi išskridome 20), o aš labai norėjau tenai, nes prisiminiau iš mokyklinės ekskursijos, kad gražu :) Prieš išvykdami iš traukinių stoties prie zoologijos sodo (Berlyne tų stočių kaip prišikta ir dar hostas sakė, kad prieš karą kiekvienai krypčiai į kiekvieną miestą buvo po atskirą stotį, tai dabar mieste yra keletas tokių tuščių laukų, kur anksčiau buvo stotys ir bėgiai) dar užsukome į tą Kaizerio Vilhelmo bažnyčią. Jei kas nebuvote Berlyne, tai ta bažnyčia buvo kone visa sugriauta per antrą pasaulinį, bet jos išlikusį skylėtą bokštą paliko kaip memorialą. Taigi tas bokštas buvo taip keistai uždengtas, jog atrodė kaip eilinis dangoraižis! Viduje yra maža parodėlė apie bažnyčią. Man įdomiausia buvo nuotraukos iš prieškarinio Berlyno, tos bažnyčios ir aplinkinių gatvių modelis. Kažkaip nesuvokiama, jog prieš karą Berlynas turėjo senamiestį ir atrodė taip taip taip skirtingai nuo dabar. Labai liūdna, nes šiaip jau tai nykoka man ta Vokietijos sostinė. Net ir tie keli išlikę/atstatyti senesni pastatai atrodo kaip inkliuzai tarp visų kitų stiklo ir plieno pastatų arba išvis sovietinės architektūros. Liūdna įsivaizduoti, kaip daug dailiau atrodytų Berlynas, jei nebūtų buvę visos antro pasaulinio nesąmonės, nes žinai, kad taip daug kas prarasta amžiams. Na, bet labai jau lyriškai aš čia nukrypau, grįžkime į stotį prie zoo sodo :) Iki Potsdamo važiuoti užtrunka tik kokias 25 minutes ir jis netgi priklauso Berlyno trečiajai viešojo transporto zonai. Ta popietė Potsdame buvo be proto graži ir saulėta (buvo apie nulį, bet hostas visą laiką skundėsi, kaip jam šalta) ir miestelis man TOKS dailus pasirodė :) Užsukome į Olandų kvartalą, praėjome pagrindine pėsčiųjų alėja, nukulniavo iki rusų kvartaliuko. TAIP, Potsdame yra rusų kvartalas! Man pačiai buvo labai keista, bet iš tikrųjų tokiam gana dideliam plote stovi keletas labai gražių medinių namų. Viename restoranas (rusiškam щи užrašyti vokiškai reikia berods septynių raidžių :)), viename muziejus, o kiti pasirodė gyvenami. Tai va, po trumpos ekskursijos nusprendžiau, kad būtinai grįšiu kitą dieną į Potsdamą, nes sprendžiant iš mano žemėlapiuko (už kurį iš manęs turizmo informacijos centre nulupo eurą! Tik vokiečiai ir gali būti tokie skūpi, kad TI net neturėtų nemokamų žemėlapiukų), dar liko daug ką pamatyti. Aha, dar reikėtų paminėti, kad mano hostas eina į tualetą bent 15 kartų į dieną. Kadangi visą pirmą dieną praleidome kartu, tai vakare, kai jau atkreipiau į tai dėmesį, pabandžiau suskaičiuoti, kiek jis kartų ėjo į tualetą, ir kiek aš. Tai gavos berods 9 ir 3. Pvz., nueina į tualetą prieš išeidamas iš namų, tada maždaug po 40min kino teatre ir tada dar po filmo. Ir nevengia šnekėti apie tai, kaip jam patinka regioniniai traukiniai, nes juose yra tualetai, kaip jis "būtinai" eis į tualetą stotyje/namie/kino teatre... Na, žodžiu. Taigi grįžome Berlynan, prieš eidami namo dar užsukome į kebabinę, valgėm kažkokio falafelio už du eurus. Tipo kebabas, tik vietoj mėsos kažkoks kruopinis daiktas. Skanu šiaip, jei kada būsite Vokietijoj, ir nežinosit, ką reiškia tie keisti pavadinimai kebabinėse, imkit falafelį - ir skanu, ir galit būti tikri, kad sudėtyje nėra bomžo ar katės. Grįžę namo dar turėjome kokią valandą iki filmo "Lollipop monster" pradžios. Čia reikia paminėti du dalykus. Pirma, susiję su kinu - kai buvau Berlyne, kaip tik vyko Berlinalė, na, jau ėjo į pabaigą. Taigi hostas buvo nupirkęs porą bilietų ir dar po to su juo nupirkome bilietų sau ir Ramintai į trumpus filmukus. Tai visam mieste buvo pilna Berlinalės plakatų ir turbūt dar daugiau Dianos Kruger (čia ta vokietė iš Inglorious Basterds) plakatų, mat ji dirba Lorealiui, o šis yra vienas iš GRAND rėmėjų. Atsiprašau, partnerių. Tai čia pirmas dalykas. Antras yra tai, kad mano hostas yra smarkiai priklausomas nuo Couchsurfing. Jis tą puslapį tikrinasi kas kelias minutes, nuolatos ką nors tenai į forumus rašo (pvz., filmas, kurį ką tik mačiau Berlinalėje, labai geras) ir ieškosi draugų, tik kad nelabai sekasi. Tai žodžiu prie interneto prisėsdavau ne daugiau kaip 5 minutėms, nes jis net man rašant laiškus reikalaudavo dėmesio, o kai pats baigdavo ką nors su kompu daryti, iškart jį išjungdavo. Tai ir man buvo pasakyta kompą išjungti panaudojus, net ir prailgintuvą. Taigi, filmas buvo žiauriai fainas, jei kada gausit progą (nors mažai tikėtina, visgi vokiškas, pirmas režisierės darbas...), būtinai pažiūrėkit. Grįžinėjant namo mane hostas jau galutinai užkniso, ypač tuo, kad kiekvieną sakinį reikia jam kartoti (maniau, kad gal kažkas negerai su manim, bet Ramintos jis lygiai taip pat negirdėjo. Bet tikrai neturėjo ir klausos problemų, nes jei tingėdavau kartotis, tai atsakydavo ir taip į temą). Prieš einant miegoti jis manęs paklausė, ar man reikės naujos patalynės, anoj, atseit, porą naktų miegojo jo kita viešnia. Na, aš visai nenorėjau parsivežti iš Vokietijos kokių tai odos šūdų, kurių tenai nenusivežiau, tai paprašiau naujos. Vokietis nebuvo patenkintas. Po to jis man dar išjungė šildymą, nes, atseit, jis taip miega kiekvieną naktį ir jam nešalta. Na, aš, kosėdama ir turbūt dar vis su temperatūra šildymą atsisukau, kai jis išėjo. Dar įdomu tai, kad kitą dieną jis labai skundėsi, kad tas kambarys, kuriame miegu, visada žiauriai šaltas.

OK, kitą dieną į kiną turėjome eiti nuo 12, bet aš norėjau ir nuo hosto pabėgti, ir nueiti į genocido muziejų, na, tą kur po įspūdinguoju genocido memorialu (žr. nuotrauką žemiau). Taigi išėjau anksti, nuėjau į memorialą, kuris, savaime aišku, nebuvo labai džiaugsminga vieta. Viename kambarių buvo žydų šeimų iš įvairių Europos valstybių istorijos, buvo viena ir iš Lietuvos, Jurbarko. Gėda buvo skaityti žydelio laiške, kad jei Lietuvoje bus naciai, tai ši šalis bus baisiausia vieta Europoje :/ Šiaip jau muziejus nemokamas, nors vokiečiai ir labai skūpi, bet dar ne tiek, kad prašytų pinigų už tai, kad galėtum pamatyti kiek ir kokiais būdais jie nužudė žydų.
Po to lėkiau į kiną, tarp kita ko, apie antrą pasaulinį ir žydo-vokiečio santykius. Neišsenkama tema tas antras pasaulinis. Šiaip jau tai buvo didžiausias ekranas, kuriame esu mačiusi filmą, nes jį rodė tokiam dideliam teatre ir visa salė buvo sausakimša. Iš tikro labai patiko, nemažai bajerių buvo, pati istorija tokia komiška, kad ir kaip neįtikėtina būtų. Irgi pažiūrėkite būtinai, jei tik atsiras proga, vadinasi "My best enemy". Po filmo atsisveikinau su hostu ir išvažiavau vėl į Potsdamą. Gaila, bet diena buvo ne tokia graži, tiesą pasakius, buvo niūru ir pilka. Na, bet Potsdamas vis vien dailus pasirodė :) Nuėjau iki Sanssouci rūmų, apvaikščiojau didžiulį parką tenai, po to nuvažiavau iki kito parko palei ežerą, ten yra Cecilienhof rūmai, kur vyko Potsdamo konferencija. Po to kažkaip pradėjo temti, bet dar vis vien nusprendžiau užkopti iki dar vienų rūmų, kas turbūt nebuvo pati geriausia idėja, nes labai jau nejauku buvo ten viršuje tamsoje ir miške :) Žemyn vos ne bėgte bėgau. Po to traukinių stoty dar apžiūrėjau kažkokią nuotraukų parodą, nes labai nenorėjau važiuoti pas hostą. Grįždama dar paėmiau vyno mums su hostu, kad pati greičiau nulūžčiau. Apskritai tai jis viską paims/paragaus, ką tik duosi. Lodorius.
Kitą rytą jau pasitikau Ramintą. Ji pasidėjo daiktus pas hostą, kažkaip pavyko jo atsimazinti (nes jis, ką tik atsikėlęs ryte, jau jautėsi pavargęs), tada pasitrainiojome po miestą, dar šiaip ne taip nusigavome iki gabalo Berlyno sienos, ten pafotkinom ant jos esančius paveiksliukus, buvo smagu, net neatsimenu, ką ten dar tokio ypatingesnio veikėme :) Kažkurią dieną dar užsipirkom marcipanų, nes atradom jų karalystę vienam prekybos centre. Apskritai, sakėm, jei gyventume Vokietijoje, būtume labai storos, tokie pigūs tenai saldumynai ir tiek jų daug. Po Berlyno sienos aplankymo grįžome atgal į centrą, nes turėjome eiti į trumpus filmukus Berlinalėje. Šie per daug nesužavėjo, tik buvo įdomu, kad beveik kiekvieną atėjo komentuoti jo kūrėjai. Po to mūsų hostas buvo suplanavęs, jog eisime pas kažkokį prancūzą Couchsurferį valgyti vakarienės. Tenai truputį širdis atsigavo pabendravus su normaliais ir įdomiais žmonėmis, kurie gyvenime kažką veikia! Pats prancūzas iš tikro labai gerai šnekėjo angliškai, netgi beveik be prancūziško akcento! Dar buvo pora vokiečių, dar pora prancūzių, švedė, amerikietis, dar keletas žmonių, kurių jau net ir nebepamenu. Maistas buvo skanus, nors man labiausiai įsiminė net ne prancūzo kūryba, o duona, kurią jis pirko kažkokioj kebabinėj - tos tai suvalgiau belekiek :) Šiaip buvo labai smagu, vienintelis minusas - tą vakarą man prasidėjo sloga, bet tokia šlykšti, kai visą laiką niežti nosį, nesvietiškai ašaroja akys ir norisi čiaudėti. Visą kitą dieną ji mane prakankino.

Kitą dieną mūsų hostas vėl buvo labai pavargęs, taigi leidomės dviese su Raminta miestan, nuėjome į kino muziejų, kuris buvo įdomus, bet nieko ypatingo. Po to dar pasitrainiojome po pardžių rajoną, kuris, kaip šeštadienį, buvo sausakimšas žmonių. Tada ant suoliuko suvalgėme savo sūrį ir bandeles ir tuomet važinėjomės autobusais :) Kadangi turėjome dieninius bilietus ir jau visai nebebuvo, ką veikti, važinėjom gal kokią 1.5 valandos po miestą tokiais dviaukščiais autikais. Aš visa apsisnargliavus dar sugebėjau truputį nusnūsti. Po to gėrėme kavos McDonalde ir... ką mes dar veikėme? Visai nebepamenu, man rods, kad gana anksti grįžome namo, turėjome nusipirkusios įdomių maistelių, kuriais, aišku reikėjo vaišinti hostą ir šiaip jį linksminti. Kaip supratau, draugų jis neturi. Kitą rytą anksti kėlėmės ir važiavom į oro uostą, parskridom namo, Ramintos tėtis buvo labai geras ir mane pavežė namo. Viskas :)
Na, tai tokia ir buvo ta trumpa kelionytė į Berlyną :) Iš tikro miestas pasirodė fainas, jei nori jame gyventi - palyginti pigus, labai daug jaunų žmonių, labai visokiems menininkams tiktų, bet kaip turistams tai.. meh. Ypač kai ir oras buvo toks ne očen. Nusprendžiau, kad daugiau niekada žiemą nevažiuosiu šiauriau kaip Ispanija :) Panašu, kad kitas postas bus jau iš Amerikės - whoohooo! Happy happy day :)