<- Prieš išvykstant iš SF
Prie Baltųjų rūmų
<- hosto SF namas
Prie Ramiojo vandenyno
Japan Town
Karių kapinės Presidio
Karių kapinės ir gražūs vaizdai
Tiltas!
Tiltas ir mes!
Uolos i ja
Tik uolos
Kriokliai
Lb drąsi voverė
Meška
Tas mažas kankorėžiukas yra sekvojos :)
Mūsų šaunusis brazilas gidas
Aš ir sekvoja
Aš ir Alkatrasas
Tik Alkatrasas
Dar truputį Alkatraso
Mūsų hosto SF auginamos vištukės
Skrendam į Vašingtoną
Stulpas Vašingtonui
Linkolno memorialas
Stulpas Vašintonui ir the reflecting pool
Ruzvelto memorialas + Raminta
Smithsonian muziejus
Kapitolijus ir the National Mall
Tai taigi, draugai, pagaliau pabandysiu aprašyti paskutines dienas Amerikoj, kurios, atrodo, buvo pries šimtą metų :) Dabar šiaip jau sėdžiu Prahoj bendrabuty, klausau Sinatros ir geriu arbatą su pienu :)
Taigi, mūsų antroji diena San Franciske prasidėjo nuo Golden Gate parko, kuris yra visai neblogas šmotas gamtos, įsiterpęs tarp tokių pusiau miegamųjų rajonų ir eina iki pat paplūdimio, t.y., Ramiojo vandenyno :) Na, perėjom visą tą parką (kas užtruko apie porą valandų), praėjom Japonišką sodą, už įėjimą ten reikėjo mokėti, tai nėjom, dar ten visokių gėlynų žolynų buvo, bet kažkaip mes ilgai jais nesigėrėjom. Galų gale išlindom į paplūdimį. Žinojau,kad nebus man ten žiauriai WOW, bet kažkaip išvis nesijaučiau priblokšta, kad „Va, aš prie Ramiojo vandenyno!“. Kažkaip nelabai švaru buvo, apsiniaukę, tai visai laukiau, kol Rama atsidžiaugs tuo vandeniu. Po to su tramvajum nuvažiavom iki Mission rajono, kuris yra vienas seniausių, įkurtas dar ispanų, toks visai nieko pasirodė, čiuju vakarais išvis ten smagu. Jis garsėja visaip gražiai išpaišytom sienom, bet, matyt, mes iki jų nepriėjom, nes kažkaip tos gražios sienos man labiau įstrigo iš to rajono aprašymų, o ne iš to, ką pačios matėm. Po to patraukėm (per lb fainą parką ir į lb stačią kalvą) į Castro rajoną, kuris yra visuotinai žinomas kaip gėjų rajonas. Ir jis toks yra!!! Tai buvo turbūt pirmas gėjų rajonas, kurį kur nors esu mačiusi, kuriame iš tikro buvo pilna homoseksualių porų, o ne tik visokių turistams skirtų vaivorykštinių vėliavų (na, Castro irgi buvo pilna vėliavų :)). Pasitrainiojom tenai, po to dar pavalgėm tailandiečių restorane, kur aš prisiputau žalio kario vištienos, o Rama valgė kažkokią keistą sriubą ir taip ir neapsisprendė, ar buvo skanu, ar ne. Ai, tailandietiškas alus visai nieko pasirodė :) Po Castro pavažiavom iki Japan towno, kas buvo visai smagu ir įdomu. Pasirodo, kad iki antrojo pasaulinio karo tas rajonas buvo didžiausia japonų „gyvenvietė“ už Japonijos ribų, bet po to, kai amerikiečiai visus japonus sukišo į koncentracijos stovyklas, jis apmirė ir taip iki galo ir neatsigavo. Ten visas prekybos centras yra dedikuotas japoniškoms prekėms, tai Rama nusipirko smilkalų, aš jūržolės sušiui :) Maisto prekių parduotuvėj buvo visai sunku gaudytis, kas kur yra, bet nusipirkom tokių sausainėlių įsidėti į ekskursiją į Yosemito parką, tai pasirodė visai nieko :)
Po Japan Towno pėdinom į Presidio rajoną, kuris ant žemėlapio atrodo kaip didžiulis parkas, užimantis visai nemažą Šiaurės-Vakarų San Francisko kampą iki pat Golden Gate tilto. Taigi kai ten nusigavom, labai nustebau, kai pamačiau ten gyvenamuosius namus. Šiaip jau ten žiauriai gražus parkas, man asmeniškai pasirodė daug dailiau negu Golden Gate parkas, gal dėl to, kad Presidio taip visai kalvota ir karts nuo karto atsiveria nerealios panoramos. Vėliau klausiau hosto, kaip ten yra, kad tokioj nerealioj vietoj galima gyventi, ir jis sakė, kad tenai daug metų buvo a la karinė bazė, ir kai ją panaikino, iškilo klausimas, ką daryti su visais pastatais. Kadangi jie amerikietiškais standartais buvo visai seni, plius palyginti dailūs, tai nusprendė juos pasilaikyti. Dar klausiau, kaip jie išrenka, kas ten gyvena, tai jis sakė, kad pačiam kilo toks klausimas, jis nežino, bet tie namai tenai taip paprastai neparduodami, matyt, turi kažkaip nusipelnyti, kad gautum kokį. Iš tikro tai visai pablūdinėjom ten tam presidio, nes visi takeliai ten irgi kaip parke – susisukę, pusės žemėlapyje nėra, kai kurie uždaryti, o mes gi norėjom nusigauti iki Golden Gate tilto! Tai kažkaip atsidūrėm karių kapinėse, kurios buvo labai įspūdingos – ten antkapių buvo ir iš civilinio, ir iš antro, ir iš Vietnamo karų, o buvo ir tiesiog karių, kurie tuose karuose dalyvavo, bet mirė visai neseniai, kapų. Truputį bijojom, kad mus ten uždarys tose kapinėse, nes jau beveik buvo metas, kai uždaro vartus, plius darėsi šalta, tai gan greitai iš jų pasišalinom, o po to kažkaip pagaliau pavyko prieiti lentą, kurioj buvo parodyti takeliai, kuriais galima nueiti iki to nelemt tilto, tai kažkaip nusikeberiojom iki jo. Buvo LABAI įspūdinga ir dar labiau šalta :) tai padarėm keletą fotkių ir movėm į gift shop‘ ą, o po to ir į autobusą, kuris mus ne visai ten nuvežė, bet kažkaip iki namų nusigavom. Tai tokia buvo anta diena :)
Trečioji diena buvo paskirta Yosemito parkui, kuriame turėjome pamatyti uolų,krioklių, slėnių, sekvojų ir meškų. Na, nors kriokliai buvo truputį nususę, iš tikro viską ir pamatėm :) Kelionės pradžia buvo ne visai sėkminga – blogai nužiūrėjau autobusų grafikus (vietoj AM turbūt pažiūrėjau PM) ir autikai, kurie 6 ryto turėjo važiuoti kas 7 minutes (ne, man tai visai nepasirodė įtartina!), deja, nepasirodė. Pradėjom šiek tiek panikuoti ir susistabdėm taksą, su kuriuo lb greitai ir sąlyginai nebrangiai nusigavom iki viešbučio, nuo kurio mus turėjo pasiimti. Buvom ten kokia 6.40, o mus turėjo pasiimti tik 7, tai dar turėjom gražaus laiko, deja, septintą niekas neatvažiavo. Po septynių penkiolika irgi. Pasisekė, kad viešbučio, prie kurio laukėm, darbuotojas, pasirodė lb malonus ir leido mums paskambinti į tą agentūrą, kur iš pradžių niekas neatsiliepė, o po to jau kai atsiliepė, paskambino vairuotojui, ir priminė apie mus, tai mus paėmė pačias paskutines mždg 40 min vėliau nei turėjo. Na, bet vairuotojas vėliau pats sakė, kad toj agentūroj visiems pasako vienodą laiką, tai taip ir išeina, kad kai kam (t.y., mums) tenka ilgai laukti. Taigi, pats vairuotojas buvo ŽIAURIAI fainas, brazilas, šnekutis, nuolatos visų ko nors klausinėja iš serijos „Ar žinot..? Ar jau matėt...?“, o mes visi keleiviai buvom lievi ir jam nlb atsakinėjom :) Papasakojo nemažai įdomių dalykų ir apie tą parką, apie patį San Franciską, bet ir šiaip bajerių, pvz kaip iš jo meška atėmė jogurtą arba kaip užsinešė jo šaldiklį į medį :) Žodžiu, lb džiaugėmės, tikrai vienas geriausių gidų, kuriuos esu apturėjus :) O po to mus su Rama vakare dar išleido prie vieno baro, kuris, kaip jis sakė, visai nieko, ir jis iš tikro buvo visai nieko, ten porą bokalų išgėrėm, dar poros alų barmenas davė paragauti :) Na, apie patį parką tai galiu pasakyti, kad NEREALU. Žiauriai žiauriai gražu – kalnai, kalvos, uolos, kriokliukai, meškos (iš tikro matėm porą!)... Tie kalnai vadinasi Siera Nevada ir juose yra vienas parkas ant kito – mes buvom sustojękeliose skirtingose gražesnėse vietose, bet šiaip tai ten norėtųsi praleist bent kokią savaitę kempingaujant ar pan. Kriokliai tik buvo nlb įspūdingi, nes juos daugiausiai maitina tirpstantis sniegas, kurio šiuo metų laiku ten ne prūdai :)
Tai va, tokia parko patirtis :) Ai, dar prekybos centre, kuriame sustojome pakeliui, nusipirkau pagaliau sour dough duonos, kuri nlb sužavėjo, nes buvo tiesiog rūgšti duona :) Na, šita duona yra lb tradicinis San Francisko dalykas, tai jaučiau pareigą paragaut :) O grįžtant dar gavom pasigėrėt nerealiais vaizdais – saulė leidosi kaip tik už BELEKIEK vėjo turbinų (gidas sakė, kad jų ten 3000), kurios įvairaus dydžio išmėtytos ant tokių kalvelių. Lb lb gražu.
OK, na, ir ketvirtoji diena. Pirmiausiai vėl važiavom į Japan Town, kur pietums nusipirkom milžiniškų sušių rinkinį už kelis dolerius, tada patraukėm į prieplauką (deja, ten daugiau nebedalino nemokamai šokolado. Nors koks skirtumas, mes vis vien nesugebam ir nemokamų daiktų pasiimti :D) ir su keltu persikėlėm į Sausalito – tokį mažiuką miestuką kitoj įlankos pusėj. Kelionė trumpa – tik pusvalandis, bet iš tikro tam Sausalite visai kitoks klimatas – jokio rūko, šilta ir lb lb dailu. Belekiek mažų ir didelių namų, išsimėčiusių ant kalvos (vienas kelto darbuotojų pasakojo kažkam, o aš nuklausiau, kad kai žiemą žiauriai lyja, tai jie kartais nučiuožia žemyn...), ir priklausančių žmonėms, kurie finansine padėtimi nesiskundžia... Na, labai labai dailus miesteliuks :) Tai žiūrėdamos į jachtas apsiėdėm sušiais, po to dar pasitrainiojom, nusipirkom po knygą ir pasukom atgal į keltą. Grįždamos praplaukėm visai pro pat Alkatrasą, tai turiu jį nufotkintą iš labai daug kampų :) Po to dar pasivėžinom dar vienu lb tradiciniu San Francisko dalyku – cable car, kuriuo čiuju vien turistai važinėjas, nes kainuoja net $5!!! Bet gavau važiuoti laikydamasi už to stulpo, kas gal būtų buvę visai fun, jei nebūčiau buvus su kuprine, tai kai prasilenkdavom su mašinom visai panikuodavau, kad užsikabinsiu. Šiaip ten automatiškai mašinoms užsidega raudona, kai pro šalį važiuoja cable car, tai pasijauti kaip kelių valdovas ;) Išlipom pardžių rajone, kur nusipirkau savo super dailią rankinę, kurią greičiausiai pamatysite nuotraukose iš Čekijos :) Po Paisplaukiojimo ir pasivažinėjimo grįžom namo, susitikom su hostu ir išvarėm su juo pasivažinėti, šįkart jau su mašina. Šiaip buvo lb įdomu, papasakojo visokių įdomių dalykų apie miestą, parodė, kur, pvz., gyvena Robinas Williamsas :) Galiu pasakyt, kad jis tikrai vaizdu pro langus nesiskundžia. Na, o po to patraukėme į indišką restoraną, kurio šeimininkus lb gerai pažįsta mūsų hostas, nes jie kažkada seniai nuomojosi būstą pas jį. Prisivalgėm lb lb skaniai ir visai pigiai, pavaišinom savo hostą, tai mums dėkojo per kelis kartus :) Na, ir patraukėm namo... Kitą dieną leidomės į kelią, paskutinę naktį dar kažkaip miegojau atsiklojusi tai peršalau, užtat kelionė nebuvo labai maloni, plius buvo gaila palikti SF, nes miestas buvo nerealus. Žiauriai žiauriai patiko. Tai va, kaip šauniai padirbėjau, vienu ypu aprašiau visas likusias dienas SF! Dabar beliko Vašingtonas ir galėsiu pradėti rašyti apie Čekiją :)
Na va, nauja diena, šiandien netgi nelyja (kol kas), mano kambariokė dar miega, kol geriu kavą, parašysiu apie Vašingtoną. Taigi iš oro uosto į miestą važiavome paskutiniu autobusu su dviem moteriškėm, su kuriom iš pradžių šiaip apie šį bei tą šnekėjom, o po to jos užsivedė (na, čia gali būti ir mano kaltė, nes man rodos, kad pritrūkus temų pokalbiui, paklausiau, kuo jos užsiima) apie savo verslą – jos yra a la platintojos tokių vitaminų, kuriuos sukuria kiekvienam žmogui individualiai pagal jo dnr. Na, tipo jos važinėja į visokias konferencijas, ten kaip kokiam CSI perbraukia su ausų krapštuku tau per veidą, po to krapštuką nusiunčia į laboratoriją, ten atranda, kad pvz., tu linkęs į kokį kaulų nepakankamumą, ir tada į tavo vitaminą įdeda daugiau kalcio. Ir šitas visas dalykas yra tinklinis, na, čiuju kažkas panašaus, kaip koks Oriflame, tai jos mus ten TAIP verbavo, kad net nepatogu darėsi. Šiaip man kilo klausimų – jei kaip jos sakė, komisiniai yra 100%, tai koks tada joms tolkas turėti kažkokius dar darbuotojus, kurie tada tą komisinį sau pasiima? Nu bet žodžiu, kažkaip nesusiviliojau :) Tai va, po to mus pasiėmė hostas niujorkietis, kažkaip susitalpinom visus lagaminus į automobilį ir jis dar mus pavežiojo po centrą, parodė visokius apšviestus žymius pastatus, puikiai žinomus iš animacinių serialų ir žinių. Tada nusigavom iki jo būstelio, užsitempėm lagaminus į kokį ketvirtą aukštą ir ėjom miegoti ant dviejų sofų jo svetainėj. Tarp kitko, sorry, nuotraukų iš jo būsto nebus, nes pasirodė nelabai įdomus – toks viengungiškas nlb švarus butas. Tai va, naktį Ramintai buvo labai blogai, vėmė, ir ryte lb nekaip jautėsi, tai susitarėm, kad truputį kartu pavaikščiosim, o po to ji varys namo. Na, tik išsiruošus ir įlipus į autiką, pasijautė skirtumas nuo San Francisko. SF būdavom vienintelės ne azijietiškos išvaizdos, tuo tarpu Vašingtone – vienintelės ne juodos :) Na, priartėjus prie centro įlipo ir keletas baltųjų. Taigi, su Rama apėjom Baltuosius rūmus, pamatėm Kapitolijų, tą stulpą Vašingtonui, Linkolno, Džefersono, II Pasaulinio karo, Ruzvelto memorialus... Kažkaip buvo keista miesto centre matyti tiek daug neužstatytų atvirų erdvių, kurios iš tiesų yra MILŽINIŠKOS. Nors iš tikro visi tie gigantiški ir neva įspūdingi pastatai labai nesužavėjo, pasirodė gan nejaukus centras. Gal nebent Ruzveltui paminklas buvo toks įdomesnis, įkomponuotas į gamtą, šiek tiek atokiau, su kriokliukais dirbtiniais. Visa kita - meh. Na, po to kai Raminta išvažiavo namo, aš nusprendžiau patraukti į Džordžtauną – čiuju prieš daug daug metų tai buvo atskiras miestukas, bet dabar yra Vašingtono miesto dalis, tiesiog šiek tiek toliau nuo centro. Džordžtaunas man labai patiko! Ten buvo pilna mažų dailių namukų, įdomių parduotuvyčių, truputį toliau, iki kur jau nenuėjau, dar yra universitetas, Tomas sakė, kad jis lb garsus ir gražus. Apskritai tenai praleidau lb daug laiko, nors ir lijo, bet buvo pilna žmonių, na, vėliau į vakarą jau truputį atsibodo, nes kaip ir viską apėjau, bet reikėjo sulaukti hosto, kad su juo kur nors varytume, tai prasėdėjau belekiek laiko knygyne vartydama/skaitydama knygas. Tarp kitko, išbandykit blogą stuffwhitepeoplelike – pagal jį yra išleista knyga, kuri yra žiauriai juokinga :) Atvažiavus hostui, ėjom į rusišką restoraną, kuriame jis turėjo dovanų kortelę, tai išgėriau martinį ir Baltikos alaus, o jis gėrė lietuviško devynių procentų Žaibo alaus :) Vėliau į vakarą hostas, kuris, beje, buvo žydas ir sakė, kad niekada nevestų nežydės, pradėjo mėtyti tokias užuominas, kurios man nelabai patraukliai skambėjo, bet mano laimei, jos nebuvo lb stiprios ir miegojau viena ant sofos :) Kitą rytą hosto net nepamačiau, pabudau, kai jis uždarė lauko duris. Susikrovusi šmutkes šiaip ne taip nusigavau iki ten, kur turėtų stoti autobusas, važiuojantis į oro uostą, bet deja deja, pasirodė, kad nusigavau ne iki S pietinės gatvės (taip, ten gatvės ne tik numeruojamos, joms duodami ir raidžių pavadinimai!), o iki S šiaurinės, bet malonus kažkokio autobuso vairuotojas, kurio paklausiau, kur man eiti, mane pavežė kelias stoteles iki ten, kur ir turėjau laukti. Tai va, na, šiaip jau kelionė namo visai prailgo, nes iš viso apturėjom tris skrydžius ir dar po kelias valandas tarp jų visų, tai Kaune buvom tik kitos dienos 9 valandą vakaro. Turint omeny, kad per visą tą laiką miegojau kokias 3 valandas ir žiauriai kamavo sloga, tai tikrai nepavadinčiau šitos odisėjos maloniausia kelione gyvenime. Tai va taip praėjo mano paskutinės dienos JAV :)
Taigi, mūsų antroji diena San Franciske prasidėjo nuo Golden Gate parko, kuris yra visai neblogas šmotas gamtos, įsiterpęs tarp tokių pusiau miegamųjų rajonų ir eina iki pat paplūdimio, t.y., Ramiojo vandenyno :) Na, perėjom visą tą parką (kas užtruko apie porą valandų), praėjom Japonišką sodą, už įėjimą ten reikėjo mokėti, tai nėjom, dar ten visokių gėlynų žolynų buvo, bet kažkaip mes ilgai jais nesigėrėjom. Galų gale išlindom į paplūdimį. Žinojau,kad nebus man ten žiauriai WOW, bet kažkaip išvis nesijaučiau priblokšta, kad „Va, aš prie Ramiojo vandenyno!“. Kažkaip nelabai švaru buvo, apsiniaukę, tai visai laukiau, kol Rama atsidžiaugs tuo vandeniu. Po to su tramvajum nuvažiavom iki Mission rajono, kuris yra vienas seniausių, įkurtas dar ispanų, toks visai nieko pasirodė, čiuju vakarais išvis ten smagu. Jis garsėja visaip gražiai išpaišytom sienom, bet, matyt, mes iki jų nepriėjom, nes kažkaip tos gražios sienos man labiau įstrigo iš to rajono aprašymų, o ne iš to, ką pačios matėm. Po to patraukėm (per lb fainą parką ir į lb stačią kalvą) į Castro rajoną, kuris yra visuotinai žinomas kaip gėjų rajonas. Ir jis toks yra!!! Tai buvo turbūt pirmas gėjų rajonas, kurį kur nors esu mačiusi, kuriame iš tikro buvo pilna homoseksualių porų, o ne tik visokių turistams skirtų vaivorykštinių vėliavų (na, Castro irgi buvo pilna vėliavų :)). Pasitrainiojom tenai, po to dar pavalgėm tailandiečių restorane, kur aš prisiputau žalio kario vištienos, o Rama valgė kažkokią keistą sriubą ir taip ir neapsisprendė, ar buvo skanu, ar ne. Ai, tailandietiškas alus visai nieko pasirodė :) Po Castro pavažiavom iki Japan towno, kas buvo visai smagu ir įdomu. Pasirodo, kad iki antrojo pasaulinio karo tas rajonas buvo didžiausia japonų „gyvenvietė“ už Japonijos ribų, bet po to, kai amerikiečiai visus japonus sukišo į koncentracijos stovyklas, jis apmirė ir taip iki galo ir neatsigavo. Ten visas prekybos centras yra dedikuotas japoniškoms prekėms, tai Rama nusipirko smilkalų, aš jūržolės sušiui :) Maisto prekių parduotuvėj buvo visai sunku gaudytis, kas kur yra, bet nusipirkom tokių sausainėlių įsidėti į ekskursiją į Yosemito parką, tai pasirodė visai nieko :)
Po Japan Towno pėdinom į Presidio rajoną, kuris ant žemėlapio atrodo kaip didžiulis parkas, užimantis visai nemažą Šiaurės-Vakarų San Francisko kampą iki pat Golden Gate tilto. Taigi kai ten nusigavom, labai nustebau, kai pamačiau ten gyvenamuosius namus. Šiaip jau ten žiauriai gražus parkas, man asmeniškai pasirodė daug dailiau negu Golden Gate parkas, gal dėl to, kad Presidio taip visai kalvota ir karts nuo karto atsiveria nerealios panoramos. Vėliau klausiau hosto, kaip ten yra, kad tokioj nerealioj vietoj galima gyventi, ir jis sakė, kad tenai daug metų buvo a la karinė bazė, ir kai ją panaikino, iškilo klausimas, ką daryti su visais pastatais. Kadangi jie amerikietiškais standartais buvo visai seni, plius palyginti dailūs, tai nusprendė juos pasilaikyti. Dar klausiau, kaip jie išrenka, kas ten gyvena, tai jis sakė, kad pačiam kilo toks klausimas, jis nežino, bet tie namai tenai taip paprastai neparduodami, matyt, turi kažkaip nusipelnyti, kad gautum kokį. Iš tikro tai visai pablūdinėjom ten tam presidio, nes visi takeliai ten irgi kaip parke – susisukę, pusės žemėlapyje nėra, kai kurie uždaryti, o mes gi norėjom nusigauti iki Golden Gate tilto! Tai kažkaip atsidūrėm karių kapinėse, kurios buvo labai įspūdingos – ten antkapių buvo ir iš civilinio, ir iš antro, ir iš Vietnamo karų, o buvo ir tiesiog karių, kurie tuose karuose dalyvavo, bet mirė visai neseniai, kapų. Truputį bijojom, kad mus ten uždarys tose kapinėse, nes jau beveik buvo metas, kai uždaro vartus, plius darėsi šalta, tai gan greitai iš jų pasišalinom, o po to kažkaip pagaliau pavyko prieiti lentą, kurioj buvo parodyti takeliai, kuriais galima nueiti iki to nelemt tilto, tai kažkaip nusikeberiojom iki jo. Buvo LABAI įspūdinga ir dar labiau šalta :) tai padarėm keletą fotkių ir movėm į gift shop‘ ą, o po to ir į autobusą, kuris mus ne visai ten nuvežė, bet kažkaip iki namų nusigavom. Tai tokia buvo anta diena :)
Trečioji diena buvo paskirta Yosemito parkui, kuriame turėjome pamatyti uolų,krioklių, slėnių, sekvojų ir meškų. Na, nors kriokliai buvo truputį nususę, iš tikro viską ir pamatėm :) Kelionės pradžia buvo ne visai sėkminga – blogai nužiūrėjau autobusų grafikus (vietoj AM turbūt pažiūrėjau PM) ir autikai, kurie 6 ryto turėjo važiuoti kas 7 minutes (ne, man tai visai nepasirodė įtartina!), deja, nepasirodė. Pradėjom šiek tiek panikuoti ir susistabdėm taksą, su kuriuo lb greitai ir sąlyginai nebrangiai nusigavom iki viešbučio, nuo kurio mus turėjo pasiimti. Buvom ten kokia 6.40, o mus turėjo pasiimti tik 7, tai dar turėjom gražaus laiko, deja, septintą niekas neatvažiavo. Po septynių penkiolika irgi. Pasisekė, kad viešbučio, prie kurio laukėm, darbuotojas, pasirodė lb malonus ir leido mums paskambinti į tą agentūrą, kur iš pradžių niekas neatsiliepė, o po to jau kai atsiliepė, paskambino vairuotojui, ir priminė apie mus, tai mus paėmė pačias paskutines mždg 40 min vėliau nei turėjo. Na, bet vairuotojas vėliau pats sakė, kad toj agentūroj visiems pasako vienodą laiką, tai taip ir išeina, kad kai kam (t.y., mums) tenka ilgai laukti. Taigi, pats vairuotojas buvo ŽIAURIAI fainas, brazilas, šnekutis, nuolatos visų ko nors klausinėja iš serijos „Ar žinot..? Ar jau matėt...?“, o mes visi keleiviai buvom lievi ir jam nlb atsakinėjom :) Papasakojo nemažai įdomių dalykų ir apie tą parką, apie patį San Franciską, bet ir šiaip bajerių, pvz kaip iš jo meška atėmė jogurtą arba kaip užsinešė jo šaldiklį į medį :) Žodžiu, lb džiaugėmės, tikrai vienas geriausių gidų, kuriuos esu apturėjus :) O po to mus su Rama vakare dar išleido prie vieno baro, kuris, kaip jis sakė, visai nieko, ir jis iš tikro buvo visai nieko, ten porą bokalų išgėrėm, dar poros alų barmenas davė paragauti :) Na, apie patį parką tai galiu pasakyti, kad NEREALU. Žiauriai žiauriai gražu – kalnai, kalvos, uolos, kriokliukai, meškos (iš tikro matėm porą!)... Tie kalnai vadinasi Siera Nevada ir juose yra vienas parkas ant kito – mes buvom sustojękeliose skirtingose gražesnėse vietose, bet šiaip tai ten norėtųsi praleist bent kokią savaitę kempingaujant ar pan. Kriokliai tik buvo nlb įspūdingi, nes juos daugiausiai maitina tirpstantis sniegas, kurio šiuo metų laiku ten ne prūdai :)
Tai va, tokia parko patirtis :) Ai, dar prekybos centre, kuriame sustojome pakeliui, nusipirkau pagaliau sour dough duonos, kuri nlb sužavėjo, nes buvo tiesiog rūgšti duona :) Na, šita duona yra lb tradicinis San Francisko dalykas, tai jaučiau pareigą paragaut :) O grįžtant dar gavom pasigėrėt nerealiais vaizdais – saulė leidosi kaip tik už BELEKIEK vėjo turbinų (gidas sakė, kad jų ten 3000), kurios įvairaus dydžio išmėtytos ant tokių kalvelių. Lb lb gražu.
OK, na, ir ketvirtoji diena. Pirmiausiai vėl važiavom į Japan Town, kur pietums nusipirkom milžiniškų sušių rinkinį už kelis dolerius, tada patraukėm į prieplauką (deja, ten daugiau nebedalino nemokamai šokolado. Nors koks skirtumas, mes vis vien nesugebam ir nemokamų daiktų pasiimti :D) ir su keltu persikėlėm į Sausalito – tokį mažiuką miestuką kitoj įlankos pusėj. Kelionė trumpa – tik pusvalandis, bet iš tikro tam Sausalite visai kitoks klimatas – jokio rūko, šilta ir lb lb dailu. Belekiek mažų ir didelių namų, išsimėčiusių ant kalvos (vienas kelto darbuotojų pasakojo kažkam, o aš nuklausiau, kad kai žiemą žiauriai lyja, tai jie kartais nučiuožia žemyn...), ir priklausančių žmonėms, kurie finansine padėtimi nesiskundžia... Na, labai labai dailus miesteliuks :) Tai žiūrėdamos į jachtas apsiėdėm sušiais, po to dar pasitrainiojom, nusipirkom po knygą ir pasukom atgal į keltą. Grįždamos praplaukėm visai pro pat Alkatrasą, tai turiu jį nufotkintą iš labai daug kampų :) Po to dar pasivėžinom dar vienu lb tradiciniu San Francisko dalyku – cable car, kuriuo čiuju vien turistai važinėjas, nes kainuoja net $5!!! Bet gavau važiuoti laikydamasi už to stulpo, kas gal būtų buvę visai fun, jei nebūčiau buvus su kuprine, tai kai prasilenkdavom su mašinom visai panikuodavau, kad užsikabinsiu. Šiaip ten automatiškai mašinoms užsidega raudona, kai pro šalį važiuoja cable car, tai pasijauti kaip kelių valdovas ;) Išlipom pardžių rajone, kur nusipirkau savo super dailią rankinę, kurią greičiausiai pamatysite nuotraukose iš Čekijos :) Po Paisplaukiojimo ir pasivažinėjimo grįžom namo, susitikom su hostu ir išvarėm su juo pasivažinėti, šįkart jau su mašina. Šiaip buvo lb įdomu, papasakojo visokių įdomių dalykų apie miestą, parodė, kur, pvz., gyvena Robinas Williamsas :) Galiu pasakyt, kad jis tikrai vaizdu pro langus nesiskundžia. Na, o po to patraukėme į indišką restoraną, kurio šeimininkus lb gerai pažįsta mūsų hostas, nes jie kažkada seniai nuomojosi būstą pas jį. Prisivalgėm lb lb skaniai ir visai pigiai, pavaišinom savo hostą, tai mums dėkojo per kelis kartus :) Na, ir patraukėm namo... Kitą dieną leidomės į kelią, paskutinę naktį dar kažkaip miegojau atsiklojusi tai peršalau, užtat kelionė nebuvo labai maloni, plius buvo gaila palikti SF, nes miestas buvo nerealus. Žiauriai žiauriai patiko. Tai va, kaip šauniai padirbėjau, vienu ypu aprašiau visas likusias dienas SF! Dabar beliko Vašingtonas ir galėsiu pradėti rašyti apie Čekiją :)
Na va, nauja diena, šiandien netgi nelyja (kol kas), mano kambariokė dar miega, kol geriu kavą, parašysiu apie Vašingtoną. Taigi iš oro uosto į miestą važiavome paskutiniu autobusu su dviem moteriškėm, su kuriom iš pradžių šiaip apie šį bei tą šnekėjom, o po to jos užsivedė (na, čia gali būti ir mano kaltė, nes man rodos, kad pritrūkus temų pokalbiui, paklausiau, kuo jos užsiima) apie savo verslą – jos yra a la platintojos tokių vitaminų, kuriuos sukuria kiekvienam žmogui individualiai pagal jo dnr. Na, tipo jos važinėja į visokias konferencijas, ten kaip kokiam CSI perbraukia su ausų krapštuku tau per veidą, po to krapštuką nusiunčia į laboratoriją, ten atranda, kad pvz., tu linkęs į kokį kaulų nepakankamumą, ir tada į tavo vitaminą įdeda daugiau kalcio. Ir šitas visas dalykas yra tinklinis, na, čiuju kažkas panašaus, kaip koks Oriflame, tai jos mus ten TAIP verbavo, kad net nepatogu darėsi. Šiaip man kilo klausimų – jei kaip jos sakė, komisiniai yra 100%, tai koks tada joms tolkas turėti kažkokius dar darbuotojus, kurie tada tą komisinį sau pasiima? Nu bet žodžiu, kažkaip nesusiviliojau :) Tai va, po to mus pasiėmė hostas niujorkietis, kažkaip susitalpinom visus lagaminus į automobilį ir jis dar mus pavežiojo po centrą, parodė visokius apšviestus žymius pastatus, puikiai žinomus iš animacinių serialų ir žinių. Tada nusigavom iki jo būstelio, užsitempėm lagaminus į kokį ketvirtą aukštą ir ėjom miegoti ant dviejų sofų jo svetainėj. Tarp kitko, sorry, nuotraukų iš jo būsto nebus, nes pasirodė nelabai įdomus – toks viengungiškas nlb švarus butas. Tai va, naktį Ramintai buvo labai blogai, vėmė, ir ryte lb nekaip jautėsi, tai susitarėm, kad truputį kartu pavaikščiosim, o po to ji varys namo. Na, tik išsiruošus ir įlipus į autiką, pasijautė skirtumas nuo San Francisko. SF būdavom vienintelės ne azijietiškos išvaizdos, tuo tarpu Vašingtone – vienintelės ne juodos :) Na, priartėjus prie centro įlipo ir keletas baltųjų. Taigi, su Rama apėjom Baltuosius rūmus, pamatėm Kapitolijų, tą stulpą Vašingtonui, Linkolno, Džefersono, II Pasaulinio karo, Ruzvelto memorialus... Kažkaip buvo keista miesto centre matyti tiek daug neužstatytų atvirų erdvių, kurios iš tiesų yra MILŽINIŠKOS. Nors iš tikro visi tie gigantiški ir neva įspūdingi pastatai labai nesužavėjo, pasirodė gan nejaukus centras. Gal nebent Ruzveltui paminklas buvo toks įdomesnis, įkomponuotas į gamtą, šiek tiek atokiau, su kriokliukais dirbtiniais. Visa kita - meh. Na, po to kai Raminta išvažiavo namo, aš nusprendžiau patraukti į Džordžtauną – čiuju prieš daug daug metų tai buvo atskiras miestukas, bet dabar yra Vašingtono miesto dalis, tiesiog šiek tiek toliau nuo centro. Džordžtaunas man labai patiko! Ten buvo pilna mažų dailių namukų, įdomių parduotuvyčių, truputį toliau, iki kur jau nenuėjau, dar yra universitetas, Tomas sakė, kad jis lb garsus ir gražus. Apskritai tenai praleidau lb daug laiko, nors ir lijo, bet buvo pilna žmonių, na, vėliau į vakarą jau truputį atsibodo, nes kaip ir viską apėjau, bet reikėjo sulaukti hosto, kad su juo kur nors varytume, tai prasėdėjau belekiek laiko knygyne vartydama/skaitydama knygas. Tarp kitko, išbandykit blogą stuffwhitepeoplelike – pagal jį yra išleista knyga, kuri yra žiauriai juokinga :) Atvažiavus hostui, ėjom į rusišką restoraną, kuriame jis turėjo dovanų kortelę, tai išgėriau martinį ir Baltikos alaus, o jis gėrė lietuviško devynių procentų Žaibo alaus :) Vėliau į vakarą hostas, kuris, beje, buvo žydas ir sakė, kad niekada nevestų nežydės, pradėjo mėtyti tokias užuominas, kurios man nelabai patraukliai skambėjo, bet mano laimei, jos nebuvo lb stiprios ir miegojau viena ant sofos :) Kitą rytą hosto net nepamačiau, pabudau, kai jis uždarė lauko duris. Susikrovusi šmutkes šiaip ne taip nusigavau iki ten, kur turėtų stoti autobusas, važiuojantis į oro uostą, bet deja deja, pasirodė, kad nusigavau ne iki S pietinės gatvės (taip, ten gatvės ne tik numeruojamos, joms duodami ir raidžių pavadinimai!), o iki S šiaurinės, bet malonus kažkokio autobuso vairuotojas, kurio paklausiau, kur man eiti, mane pavežė kelias stoteles iki ten, kur ir turėjau laukti. Tai va, na, šiaip jau kelionė namo visai prailgo, nes iš viso apturėjom tris skrydžius ir dar po kelias valandas tarp jų visų, tai Kaune buvom tik kitos dienos 9 valandą vakaro. Turint omeny, kad per visą tą laiką miegojau kokias 3 valandas ir žiauriai kamavo sloga, tai tikrai nepavadinčiau šitos odisėjos maloniausia kelione gyvenime. Tai va taip praėjo mano paskutinės dienos JAV :)
