Taigi, šita mano ir Tomo kelionė buvo pati ilgiausia, nes dieną prieš day offą dirbom ryte, o dieną po – vakare, taigi gavosi vos ne dvi paros. Na, tai gal reikėtų pradėti nuo to, kad Tomo sesuo Filadelfijoje gyvena su vyru Gariu, sesers vardas yra Susanne (Sue), ji nedirba, bet kartais pardavinėja savo paveikslus. Taigi kol jos vyras dirba kažkokioj su nekilnojamojo turto sandėriais susijusioje firmoje, ji dailina namus, mokosi italų kalbos, kuria kalba laisvai ir skaito itališką klasiką, taip pat retkarčiais tapo, nemažai gamina, prižiūri gėles savo mini galiniame sodelyje... Tai toks būtų pristatymas.
Tomas man sakė, kad tiek Sue, tiek Garis pamišę dėl antikvarinių daiktų, visokių blusų turgų ir pan. Na, man nebuvo keista, nes ir pas Tomo tėvus yra gyvas galas tokių visokių dalykų. Bet kai tik užėjau į jų namus (kurie, beje, yra žiauriai centre), buvau apšalusi – tokius interjerus ir mačiau nebent antikvarinėse parduotuvėse,Sue ir Gario "biblioteka"
žurnaluose ar kokiose pilyse-muziejuose. Žodžiu, namas buvo pastatytas maždaug XIX a. viduryje ir jie stengiasi pirkti visus baldus ir šiaip daiktus, kurie pagaminti būtent tuo laiku. Jie taip pat kolekcionuoja gal 50 skirtingų dalykų – visokių vazų, XIX a. japoniškų paveiksliukų, paukščių iškamšų po stiklu ir t.t. Turbūt šiurpiausias dalykas, kurį jie kolekcionuoja yra paveiksliukai iš žmonių plaukų!!! Pasirodo maždaug XIX a. pab. Būdavo visai populiaru kaip prisiminimą dovanoti tokius mažus paveikslėlius iš savo plaukų. Tarp kita ko, jie visai neatrodo kaip pagaminti iš plaukų!!! Iš pradžių maniau, kad ten džiovintos gėlėsSue paveikslai
ar pan. Tai va, man buvo kažkaip šiurpu pagalvoti, kad likę plaukai pūva kur nors Anglijoj ar Prancūzijoj keli metrai po žeme ant kokios vargšės bobutės kaukolės...
Na, bet reikėtų šiek tiek paporinti ir apie tai, ką veikėm :) Taigi, pirmą vakarą mane, vis dar netikinčią savo akimis, ir Tomą Sue vaišino lb skaniais
makaronais ir po to dar visokiais keistais gėrimais, o kitą dieną trainiojomės po miestą. Šiaip didžiąją dienos dalį tiesiog trainiojomės, mes su Sue visą laiką pliurpėm, o Tomas šiek tiek kankinosi, nes jam žiauriai svilo galva ir jam nelabai paliko ta dalis, kai aš Chinatowne gal pusvalandį ieškojau nusipirkti džiovintoVartai į Chinatowną
imbiero (galų gale nusipirkau gal 700 gramų ir suvalgiau visa tai per 2 dienas :)). Bet galų gale ir Tomas gavo pasishopinti – nusipirko kuprinę H&M‘e, nes iki tol šio daikto paskirtį atlikdavo šiukšlių maišas :)
Taigi taip gerokai pasitrainioję susitikom su Gariu, kuris gan anksti baigė darbą, ir ėjom į seniausius šalyje pataisos namus, t.y., kalėjimą. Iš išorės
jis atrodo kaip viduramžių pilis ir jį suprojektavo pamišėliai kvakeriai, kurie norėjo, kad kaliniai iš tiesų ne tik būtų nubausti, bet ir pasitaisytų. Taigi, jų planas buvo visus kalinius uždaryti į vienutes ir neleisti jiems su niekuo bendrauti per visą bausmės laiką, pavyzdžiui, 10 metų (šiaip įdomu, kad tais laikais, t.y., kažkur XIX a., išvis nebūdavo bausmių iki gyvos galvos – ilgiausios būdavo kokia 20 metų ar pan. Na, arba mirties.). Kiekvienas kalinys turėdavo savo mažą kimelį, kuris irgi buvo aptvertas aukšta siena, o maistą jam paduodavo pro skylę duryse. Na, bet kadangi kaliniai pradėjo ne taisytis, o žudytis, tai vėliau į tas vienutes sugrūdo daugiau kalinių. Šiaip šiurpu tra tai, kad tas kalėjimas veikė iki pat 1970 ar kažkas tokio! Brrr... Na, bet naujoviška buvo ne tik tai, kad 
kaliniai kalėjo vienutėse (tais laikais tipiška būdavo milžiniškos salės, kur sumesdavo vaikus, moteris, vyrus ir jie ten darydavo ką nori...), bet ir tai, kad pats kalėjimo planas buvo kaip žvaigždės – t.y., keli atsišakojantys ilgi koridoriai su vienutėmis iš abiejų pusių ir stebėjimo punktu žvaigždės viduryje. T.y,, prižiūrėtojai galėdavo praktiškai iš vienos vietos matyti visą kalėjimą. Mes tam kalėjime pasiėmėm audi
o gidą, kas buvo labai įdomu, bet ilgokai užtruko, nors net ne viską perklausėm. Ten pasirodo ir Al Caponė kalėjo metus. Jis jau buvo įgijęs neblogą reputaciją Čikagoje, kažko atvažiavo į Filadelfiją, tai policija čia nesivargino palaukti, kol Kaponė ką nors padarys, bet patikrino jį ką tik išlipusį iš traukinio, rado ginklą ir įkišo į kalėjimą metams :)Taigi, po tokios turiningos dienos išgėrėm Margaritų namie ir patraukėm į BYOB restoraną. BYOB reikškia Bring Your Own Beverages, t.y., gali atsinešti savo gėrimus, nes restoranas neturi licencijos prekiauti alkoholiu. Mums pasakojo, kad dabar tokios vietos taip išpopuliarėjo, kad net ir restoranai, kurie gali pardavinėti alkoholį, leidžia atsinešti savo gėrimus. Na, mes tvarkingai gėrėm savo du butelius vyno, užtat tokia nemaža xebra už mūsų atsitempė maždaug 3 litrų vyvo butelį, degtinės ir dar bala žino ko :D
Taigi tiek, iš tikro nieko žiauriai ypatingo tenai nenuveikėm, bet buvo nerealu apskritai nakvoti tokiam name kaip Sue ir Gario, plius ir šiaip ištrūkti iš Ocean Cičio buvo smagu, o ir kalėjimas visai nemažą įspūdį paliko :)
Tai tiek šiam kartui, jei Kopenhagoj rasiu kur nors rozetę, kur galėsiu įkišti kompo laidą, pradėsiu aprašinėti, kaip mums sekėsi San Franciske :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą