Po Prahos muziejus ir galerijas

Labai tingiu mokytis apie Anglosphere, plius kambariokė dar namie ir skleidžia visokius garsus, tai parašysiu, kaip man sekasi Prahoje ir ką nuveikiau Dresdene. Taigiii, Prahoje jau iškrito pirmas sniegas, bet jis, priešingai nei Lietuvoje, ir laikosi. Visai smagu, šiaip temperatūra tik šiek tiek žemiau nulio, bet gražu, balta. Man rods antradieniui pranašauja smarkią pūgą, tai bus dar smagiau, daug sniego :) Šį savaitgalį pasikultūrinau - penktadienį buvau MILŽINIŠKAME XIX-XX a. meno muziejuje ir operoje Tosca, vakar nusipirkau 4 bilietus į tris operas ir vieną modernaus meno pasirodymą sausiui, taip pat ėjau į parodą "Decadence Now" ir į eglutės įžiebimą, po to taip netyčia gavosi, kad apsilankiau trijose labai fainose (na, dvi buvo labai fainos) vietose (kavinė, pubas, restoranas). Šiandien jei daug pasimokysiu dieną, tai vakare gal nueisiu į prancūzišką filmą, nes dabar kaip tik vyksta prancūzų kino festivalis. Va taip ir tirpsta stipendija :) Bet nieko, daug geriau taip, negu sėdėt kokiam mažam miestely Švedijos šiaurėj ir nežinot, kaip kitaip išskyrus ant alaus išleisti pinigus :)
Taigi, apie viską iš eilės - tas muziejus, kuriame buvau penktadienį, buvo NESVEIKO dydžio, tikrai tikrai prilygo visokiems Luvrams ir Ermitažams. Penki dideli aukštai, pilni čekiško ir užsienietiško meno, tiek modernaus, tiek truputėlį senesnio. Dabar jie labai reklamuojasi, nes iš Vienos Albertinumo (ar kaip ten jis) muziejaus yra atsivežę visokių pasaulinio garso menininkų darbų. Ant visų plakatų yra Warholas ir Monet (o gal Manet :D) darbai, nors šitų autorių jie turi gal tik po 2 kūrinius. Buvo ir vienas Magritte (surrealistas, į kurio muziejų ėjau Briuselyje)paveikslas, tai net nustebau :) Apskritai muziejuje dar yra ir šiek tiek taikomojo meno, nemažai bliūdų bliūdelių, taipogi pastatų maketų. Šiaip jau patiko, nors tik pirmus du aukštus atidžiai apžiūrėjau, kitus tris taip daugmaž pralėkiau. Norint visą muziejų išstudijuoti tikrai ne dienos ir ne dviejų reikėtų. Muziejus yra šiek tiek tolėliau nuo centro, bet išlipusi iš metro ne pirmą kartą nustebau, kad ir ten gyvenimas verda, pilna parduotuvėlių, restoranų, didžiulė graži bažnyčia, nesveikai dailūs aukšti pastatai. Taaaaip, po muziejaus dar praėjau pro centrą, nupirkau Tomui kalėdines dovanėles - nugaros kasiklį ir būgnų lazdelių formos pieštukus (atrodys kietai spręsdamas kryžiažodžius :D), ir patraukiau į operą. Toscos muzika man patiko ne taip, kaip Carmen, bet apskritai tai buvo daaaaug profesionalesnis pastatymas. Dekoracijos nerealios, kostiumai irgi, plius atlikėjai tikrai daug daug geresni už Carmen dainorėlius. Vietom kai moteriškė užtraukdavo, tai jau laukdavau, kada sietynas pradės skilinėti :) Aišku, gal Carmen ir buvo fainai tai, kad aktoriai jaunesni ir labiau atitinka istorijos herojų fiziologiją, bet Toscoje tai labai nemaišė - tiesiog įsivaizdavau, kad tai meilės istorija tarp dviejų vidutinio amžiaus italų, kurie per gyvenimą šiek tiek per daug valgė makaronų :)
Vakar ėjau į tą excess parodą, kuri man labai patiko! Iš tikro buvo labai maloni ir lengva atgaiva po rimtų paveikslų. Gaila, kad nelabai didelė, bet visgi akys tikrai raibo :) Įdėsiu nuotraukų, nors nekokios, nes ten šiaip jau negalima buvo fotkinti, tai tego paslapčiom :)
Po parodos padariau didžiulę klaidą ir nuėjau į eglės įžiebimą. Natalija, mano kambariokė, man jau buvo sakiusi, kad ten milijonas žmonių, bet kad TIEK tikrai nemaniau. Pirmą kartą buvau tokioje minioje, kur pajudėti buvo VISIŠKAI neįmanoma. Bet tikrąja to žodžio prasme - ne tai, kad nesinori brautis, ar kad būtų sunku, bet tiesiog NEĮMANOMA. Na, bet nieko, sulaukėm eglės įžiebimo (pati eglė tai tikrai neįspūdinga, šakos retos, tokia pakrypus, na, bet kai uždegė, vaizdas pasitaisė), kas buvo tikrai gražu, na, ir tada prasidėjo. Tie, kurie nespėjo ateiti laiku, grūdosi į aikštę, o tie, kurie spėjo ateiti laiku ir matė, koks ten balaganas, grūdosi lauk iš aikštės. Žodžiu toj minioj judėjom srovės nešami gal pusvalandį, iš kurių bent 10 min stovėjom visiškai nepajudėdami, nes iš vienos gatvelės žmonės ateidinėjo, o mes plūdom iš aikštės, tai nei vieni, nei kiti negalėjo pajudėti. Po to policija praskyrė ateinančius tai pagaliau ištrūkom. Iš tikro tuo momentu buvo net šiek tiek baisu, nes net nesimatė, kodėl nejudam, kas yra, buvo neaišku, kiek čia užtruks. Kažkaip pradėjau suprasti tuos indoneziečius, kurie užtrypė savo gentainius. Ištrūkę bandėme susisiekti su Natalija, deja, nepavyko, taigi nuėjome į Cafe Louvre. Na, čia gal reikėtų šiek tiek papasakoti, apie tradicines šekiškas kavines - jos būna gan prigrūstos staliukų, padavėjai dažniausiai vyrai su varlytėmis, baltais marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis, jeigu LT kažkas tokio būtų, tai net neičiau, nes galvočiau, kad ten labai prabangu ir man ne vieta, bet čia tokios kavinės labai populiarios ir yra kelios išsilaikiusios nuo "Pirmosios Respublikos" laikų. Na tai va, Cafe Louvre yra viena iš tokių vietų, labai patiko :) Po to patraukėme susitikti su Natalija ir CO, jie sėdėjo Propagandos pube (viskas a la sovietiniam stiliuj), bet jau baiginėjo alų ir labai norėjo valgyti, tai nuėjome į restoraną "Pas dvi kates" (ar kažkaip panašiai išvertus), kuris irgi gan nuo senų laikų išsilaikęs. Viena vokietė sakė, kad ten žiauriai apgaudinėja ir bando išpešti papildomai už visokiu niekus, bet kažkaip vis vien nusprendėme ten eiti. Na, tikrai nerekomenduoju. Šešis guliašus atnešė gal po 10 min nuo užsakymo, vienas iš jų buvo šaltas, tai maždaug galima įsivaizduoti, kaip "šviežiai" ten viską gamina, tada dar siūlė aperityvo, jei nebūtų vokietė pasakiusi, kad po to už jį paprašo susimokėti, tai būtume ir išgėrę. Galų gale paaiškėjo, kad kiekvienam valgančiajam reikia susimokėti 25 kronas (apie 3.5Lt) už duoną ir padažus, kurie padėti ant stalo. Visgi geriausias bajeris buvo mokestis už muziką :D Kažkoks liūdnai atrodantis vaikinukas grojo armonika (nelabai įsimintinai, turiu pastebėti), tai va už jo "meną" visų valgiusių (tai buvo keista, matyt, dar ne tokie nagli, kad paprašytų susimokėti 30 kronų už muziką, kai iš viso moki 34 už alų) paprašė susimokėti. Vokietė sakė, kad kai ji tam restorane buvo praeitą kartą, kažkokie žmonės iškvietė policiją ir tada jiems nereikėjo mokėti, bet padavėjas (šiknius!) pagrasino mums (!) iškviesti policiją. Tada pradėjome ieškoti kokio nors ženklo, kuris būtų įspėjęs, jog muzika mokama, nieko neradome ir nuėjome pasakyti padavėjui. Tada jis nuveda keletą iš mūsų parodyti ženklo, kurio prieš penkias minutes ten dar nebuvo! Plius, jis toks vaikiškai išpaišytas, kad net neatkreiptum dėmesio, net jį tenai laikytų visą laiką. Žodžiu, kai būsit Prahoj, neikit pas dvi kates :) Grįžusi namo radau ispanus vėl besitūsinančius palei mūsų duris, tik jau šiek tiek mažesniu mastu. Jau trečias vakaras iš eilės! Šiaip jau tie jų vakariniai pasisėdėjimai (a.k.a. pasirėkavimai) man netrukdo, tik keista, kaip jiems patiem nešlykštu sėdėti ant savo kancarų ir kitokių šiukšklių. Aukštas atrodo kaip po karo - kancarai, pusiau suvalgyti granolos batonėliai, bokalai, tušti cigarečių pakeliai, dar galas žino koks biesas ir kiek degtinės butelių. Kai penktadienį ėjau skalbtis, mačiau valytoją, išeinančią iš mūsų aukšto su gilaus skausmo išraiška veide :)
Na, ok, draugai, tiek kol kas naujienų, einu dušintis. Liko 12 dienų iki laimės valandos. Wooohooo!!! :)



Va tokį skelbimą radau savo fakultete. Pasirodo, net ir čekai žino apie Žalgirio mūšį :) Būtų buvę visai įdomu nueiti, bet kaip tik per čekų kalbos paskaitą vyko.

















Nelabai kokia kokybė, bet čia įspūdžiui susidaryti, kokio dydžio tas muziejus Prahoje.

Vištukas.

25 laikrodžiai.

Specialiai Tau, Rase! ;)

Patiko optimizmas :) Vadinasi "Don't worry, be happy"

Dar šiek tiek operos.

Naaaa, čia jau prasideda excess :)

Labai labai patiko :) Mam, manau Tu įvertinsi ;)

Hitlerio kailiukas.

Labai mielas berniukas :)

Susidėliok savo Kristų! Kita tokio paties dydžio (nežinau, ar matosi, bet jie milžiniški!) dėlionė vadinosi "Dead raped woman". Dar patiko LEGO koncentracijos stovykla.

Dresden

Taigiii Drezdenas :) Kažkaip sunku prisiversti pagaliau jį aprašyti, net nežinau, kodėl. Dabar Prahoje labai labai smarkiai sninga ir ateinančias dvi dienas turėtų taip būti. Visai smagu, bet pasižiūrėjau orų prognozę, po kelių dienų vėl turėtų būti pliusinė temperatūra, tai viskas tirps :(
Na, ok, Drezdenas :) Važiavau tenai prieš truputį daugiau nei savaitę. Jau esu buvusi Drezdene prieš berods 5 ar 6 metus su klasės ekskursija, deja, mano kelionės draugė buvo Julija, taigi teko klausytis lb daug jos meilės istorijų. Šįkart nusprendžiau blogos kelionės draugės klaidos nekartoti ir po miestą trainiojausi atskirai nuo savo kambariokės, kuri prikalbino kartu važiuoti tokį Prancūzą Gijomą. Prieš važiuojant atrodė, jog visai nieko neprisimenu iš savo ankstesnės kelionės, bet kai tik priėjau centrą, suvokiau, kad daug kas matyta ir visgi kažką dar pamenu :) Pradėjau nuo aikštės (nuotrauka viršuje), kurią praeitą kartą remontavo, na, nedaug kas pasikeitė, dalis pastatų vis dar pastoliuose. Apskritai Drezdenas pasirodė labai juodas miestas, t.y., daug pastatų labai smarkiai patamsėję nuo užteršto oro. Dar jaučiasi, ir visi nuostoliai pokariniai (gal ir žinot, bet vis vien paporinsiu, kad Drezdenas buvo LABAI smarkiai subombarduotas per karą, yra viena Voneguto knyga apie tai, na, apskritai gan žinomas atvejis. Mačiau atvirukų su vaizdais po bombardavimo, tai tikrai šiurpu, stebėtina, kaip jie dar tiek daug atstatė). Taigi, labai daug gražiausių Drezdeno pastatų yra atstatyti nuo pamatų, bet daug kur centre yra naujų pastatų ar net labai sovietinio dizaino pavyzdžių. Viena iš vietų, kur norėjau nueiti pirmiausiai, buvo tokia apvali bažnyčia, kurią praeito mano vizito metu jau buvo atstatę, bet dar neatidarę. Ta bažnyčia skaitosi kaip vienas iš miesto simbolių, ir iš tikro labai keistas jausmas viduje, nes suolai pusapvaliai ir yra kelios galerijos. Choristai irgi sėdi vienoje iš galerijų viršuje, taigi, kai jie gieda, atseit jausmas lyg tai būtų angelų balsai. Weberis, vokiečių kompozitorius, netgi sukūrė kažkokį muzikinį kūrinį specialiai tai bažnyčiai. Na, tai va, lb patiko, nors jausmas savotiškas. Viena vertus, grožiesi, atrodo kaip tikrai daili sena bažnyčia, bet tada pagalvoji, kad čia viskas nauja, grindims, durims ir t.t. nėra nei dešimt metų. Tada pasidaro keista ir gaila, kad dabar niekas nieko panašaus nebestato :) Buvau užsikorusi ir į bažnyčios bokštą, pasigėrėjau panorama. Na, o po to šiaip po miestą trainiojausi. Matosi, kad labai turistų lankoma vietovė, nors dauguma jų - vokiečiai ir rusai, taigi net muziejuose anglų kalba rasti kokį aprašymą sudėtinga. Drezdene šiaip gyvas galas mueziejų visokiausių, tai nuėjau į Porceliano galeriją, labai patiko. Irgi buvo keista, kad prieš kelis šimtus metų tokius gražius daiktus žmonės gamino. Ir kaip tie bliūdai išgyveno visokius karus ir pan. - va čia tai klausimas! :) Tai va, pirmą dieną dar apsiėdžiau kalėdiniu vokišku keksu, nusipirkau blietą kitai dienai į kruizą Elbe iki kažkokių rūmų, o sutemus patraukiau hosto namų link. Mano hostas buvo Steffen, vokietis, kuris turi labai įdomų darbą - jis yra aukštalipis, ar kaip ten juos vadina. Na, jis daro beleką, ką reikia padaryti dideliame aukštyje: valo, instaliuoja, taiso ir t.t. Turi visą savo įrangą ir yra laisvai samdomas. Retkarčiais, jei pasiūlo gerą atlygį, važiuoja kokiai porai mėnesių į užsienį, pvz. kokią arabų šalį, ir po to kelis mėnesius nedirba, leidžia laiką su šeima. Jo šeima susideda iš jo žmonos Putzki (labai įdomus vardas, tiksliau, pravardė), jų dukters Finja ir žmonos dukters iš ankstesnės santuokos Lena. Steffen dar turėjo sūnų, kuris, deja rugpjūtį mirė nuo leukemijos :( Tai va, aš ir kita svetė austrė Birgit miegojome jo kambaryje. Šiaip jau jie gyvena labai fainoje miesto dalyje kitoje upės pusėje. Ten yra toks a la alternatyvus miesto centras su daug barų, įdomių parduotuvėlių ir gerokai mažiau turistų. Šiaip dar nerealu tai, kad jie gyvena tokioj bažnyčios aikštėj, viršutiniam aukšte, ir pro jų langus iškart matosi bažnyčia, labai gerai girdisi varpai, taip pat matyti ir nebloga Drezdeno centro panorama. Taigi, pirmą vakarą jie mane pavaišino tokiu a la indišku patiekalu ir keliomis taurėmis vyno. Laiškuose sakėm, kad eisim kokio alaus vakare, bet po viso to vyno aš jau buvau visai apgirtėjusi ir maniau, kad šitie planai pamiršti, bet ne! Išėjome su Steffenu, jis aprodė man kelis savo mėgstamiausius barus, kurie tikrai buvo visai nieko, išgėriau dar porą alaus ir grįžau namo GEROKAI girta :) Na, bet nieko, kitą rytą viskas buvo gerai, pavalgiau pusryčius ir patraukiau savo laivo link. Kruizas truko iš viso 2.5 valandos, per kurias šiek tiek pašalau, nes realiai norint būti viduje, reikia sėdėti tokiam a la restorane, o aš norėjau pafotkinti ir šiaip nenorėjau leisti eurų ant kokių vokiškų dešrų. Taigi tik kai apsisukom išgėriau tenai karšto šokolado ir pasišildžiau. Šiaip jau buvo smagu, nes didžiąją laiko dalį švietė saulė ir buvo galima gėrėtis visokiais dvarais ir kitokiais daiktais palei upę. Dar būtų buvę įdomu sužinoti kažką apie tas vietas, bet viską pasakojo tik vokiškai :( Oh well. Po kruizo dar šiek tiek pasitrainiojau mieste, nuėjau į transporto muziejų ir jau praktiškai buvo laikas važiuoti! Tai tokia buvo kelionė į Drezdeną :)


Pajuodėlis

Istorija plytelėse

Išmaldos prašytojai

Kalėdinis turgelis. Iš tikro labai labai didelis, tik gaila, kad tuo metu dar nebuvo atidarytas.

Bažnyčia!!!!! (ir Martinas Liuteris)

Drezdeno panorama ir lb baisus sovietinis pastatas ( tipo kultūros namai ar kažkas tokio). Tas juodas daiktas ant stogo buvo kažkokia elektrinė.

Apvali bažnyčia žiūrint iš bokšto

Apvali bažnyčia iš vidaus

Išmaldos prašytojai per rūkymo pertraukėlę

Dailiai apkarpyti medžiai. Kai praeitą kartą buvau, irgi buvo be lapų, nors tada jau buvo pavasaris.

Vargšai arkliukai, reikia tampyti storus turistus dviaukštėse karietose!

Du bokštai.

Panorama pro hosto langą.

Bažnyčios bokštas irgi pro hosto langą.

Avys. Čia plaukiant Elbe, buvo keista, nes čia dar visai mieste ganosi :)

Šitoje ir kitose dviejose nuotraukose yra garsūs rūmai. Kodėl jie garsūs ir kuo ypatingi, nežinau, nes nesupratau, ką dėdė laive vokiškai balbatavo :)

Labai žymus mėlynasis tiltas. Atseit, tuo metu, kai jį pastatė, tokia didžiulė metalinė konstrukcija labai didelis daiktas buvo. Čia jo tik pusė matosi, negalvokit, kad toks mažiukas ;)

Čia kruizo tikslas, berods Pilnitzo rūmai, ar kaip ten jie. Dar šalia labai gražus parkas, ir šiaip matėsi, kad labai lankoma vieta, daug žmonių.

Mano kruizinis laineris ;)

Kaip cigarečių fabrikui neblogai, ar ne? :)

Transporto muziejuje. Visi manekenai ten žiauriai gražiai aprengti, vieną moteriškę šalia dviračio tai būčiau mielai nurengus ir pasisavinus apdarus!

Ir vėl cepelinai :) Šiaip kai jie skrisdavo virš miesto, tikrai nerelaus turėjo būti vaizdas. Net sunku suvokti jų dydį.

Brno ir Olomouc

Antradieniais niekada man nebūna paskaitų, o praeitas trečiadienis dar buvo išeiginė, tai nusprendžiau aplankyti Moraviją - jos didžiausią miestą Brno ir Olomoucą, kuris yra dailus miesčiukas, iki 30 metų karo turėjęs Moravijos sostinės titulą. Kadangi kelias gana ilgas iki tos Moravijos, o dienos trumpos, tai važiavau dviems dienoms ir nakvynę susiradau per Hospitality Club pas 61 metų moteriškę Olgą. Na, bet apie viską iš pradžių. Taigi, į Brno važiavau vėl su Student Agency ir mieste išsilaipinau apie berods 10 valandą. Tada kurį laiką praieškojau autobusų stoties, kad nusipirkčiau bilietą rytojui į Olomoucą. Stotis pasirodė ŽIAURIAI sovietinė, tokia kaip sustojusi laike, tik kad su vietnamietiškais pardavėjais :) Ėjau gal pro trejas skirtingas duris kol galų gale pataikiau ten, kur pardavinėja bilietus. Pasisekė, kad praeitą savaitę buvom mokęsi apie laiką, tai žinojau kaip čekiškai "rytoj". Bala žino, ką man ten būtų pardavę ir kiek laiko būčiau užtrukus bandydama ženklais parodyti, ko noriu :) Na tai va, po to nusigavau atgal į Brno centrą. Brno šiaip jau neturi labai didelio senamiesčio, bet man pats miestas kažkodėl labai patiko ir pasirodė jaukus. Gal kad šiek tiek priminė Kauną kažkuo :) Taigi, didžiausios įžymybės tenai yra Petro ir Povilo katedra (tie aukšti bokštai buvo pristatyti tik XX a. pradžioj) bei gana didelė pilis ant kalvos. Pilyje yra įkurtas miesto muziejus, plius dar Moravijos menininkų darbų šie tiek, na, ir tokie a la požemiai. Pilis daug metų buvo naudojama kaip kalėjimas, taigi nemaža dalis muziejaus buvo skirta kaliniams, pvz., vengriškas kambariukas, lenkiškas kambariukas, itališkas kambariukas ir t.t. Šiaip toj pily buvo labai fainai, nes be manęs tuo metu ten lankėsi tik keli žmonės, pro langus matėsi visas miestas ir atrodė, kad lb toli esu nuo visokių bjaurių realybių. Na, kažkas tokio kaip skrendant lėktuvu :) Tai va, dar Brno žymus tuo, kad čia vaikystėje lankėsi ir grojo Mocartas, plius čia yra šiurpi Kapučinų (ar Kapucinų?) vienuolių kripta. Pasirodo jie sekdami savo super duper neturto mada mirusius brolius ne laidodavo, o tik "ant akių" įdėdavo į tokį daugkartinio naudojimo karstą, po to vargšus negyvus broliukus su tuo karstu nunešdavo į kriptą, atidarydavo karsto apačią, išmesdavo ant žemės ir taip palikdavo nepakastus. Tai tie vargšai iš nepagarbos nesupuvo, o kažkokiu būdu mumifikavosi. Matyt, dabar kapucinai nebe taip pasišventę savo skurdui ir mielai ima iš turistų pinigus, už kuriuos visiems rodo mirusius broliukus. Na, tiesą pasakius, tai ten ne tik broliukų būta, bet ir šiaip miestiečių pasišventusių. Iš tikro šiurpoka - pvz., viena moteriškė greičiausiai buvo palaidota gyva, taip spėjama iš jos susuktų rankų ir kaulų. Pasirodo, kai mieste kildavo kokių užkrečiamų ligų epidemijos, nieks nelaukdavo tris dienas, kad įsitikintų, ar jau tikrai numirei. Pavyzdžiui, nualpai kur nors iš nuovargio, mama ašarą nuvarvino, po valandos tave pakasė ir vsio. Šiaip jau net ir paprastai numirę žmonės ten ne itin išvaizdūs, pvz., kokia oda nuo pusės veido nusmukus, pusės kojos nėra ar šiaip nagai labai ilgi.
Taigi, apvaikščiojusi visą Brno šeštą vakare susitikau su Olga. Ji pasirodė ohoho kokia moteriškė! Na, visų pirma jau pats faktas, kad hostina. Antra, kai susitikom jai buvo ką tik pasibaigusi italų kalbos pamoka - pasirodo kurį laiką mokėsi savarankiškai, o dabar pradėjo su mokytoju. Bet jai ten blogai gaunasi, nes kertasi su teatro abonementu laikas :) Dar Olga šneka vokiškai, pas ją kurį laika gyveno vokietis studentas erasmusininkas, nuomojo kambarį. Ai, šiaip jau ji gyvena viena, su vyru išsiskyrė, o po to jis mirė, turi dvi dukras, kurios gyvena netoli, bet nedažnai susitinka, turi dar ir anūkę, kuriai jau 19 metų. A, dar kasmet su draugais jau gal 10 metų slidinėja Italijoje. Kadangi buvo antradienis, o antradieniais ji visada su draugais susitinka tokiam bare, kur groja irgi jos pažįstami tokią a la čekišką country muziką, tai ir mes tenai nuėjome. Draugai daugiausiai buvo jos amžiaus ir nelabai šnekėjo angliškai, tai ne kažin kiek prisibendravau, bet buvo smagu :) Paklausiau tos muzikos, pasirodo, kaip lietuviai po karo eidavo partizanaut, tai čekai eidavo į gamtą laužų kurti ir tokių dainų dainuoti :) Mes sėdėjome prie stalo, prie kurio renkasi "turistai", t.y. tie, kurie savaitgaliais organizuojasi visokias keliones į gamtą, na, tokius piknikus, tai siuntė nuotrauką iš jų paskutinio žygio ir visi kitoje pusėje pasirašinėjo. Šiaip b uvo smagu žiūrėt, kiek jų ten daug susirinkę, kaip kartais visi padainuoja kokią dainą kartu (nors tikrai niekas dar nebuvo prisigėręs), visi visus pažįsta. Kažkaip sunkiai įsivaizduoju kažką tokio Lietuvoje. Grįžinėdamos dar matėme prostitutę ant kampo. Aš tai nebūčiau supratus, atrodė kaip kas antra pana Kaune - trumpas sijonas, ilgi batai, balta striukė, nieko ypatingo, bet man hostė pasakė ir po to tikrai, žiūriu, kad laukia prie perėjos, bet per žalią niekur neina... Žodžiu, nauja patirtis :)
Na tai va, kitą rytą pavalgiau pusryčius, dar išaiškinau hostei, kaip vadinasi Lietuva ir kaip Latvija (pasirodo, čekiškai Lietuva yra Litva, o Latvija - Latyšsko, tai jiem kai prisideda angliški pavadinimai, viskas labai susipainioja :)), ir leidausi į autobusų stotį. Olomouce oras buvo gražus ir saulėtas, šiek tiek nulijo, bet vis vien. Beieškodama kelio į centrą padariau didžiulį ratą, bet galų gale suradau dailią bažnyčią, o nuo jos ir pagrindinę gatvę, vedančią į centrą. Šiaip tai miestelis tikrai labai dailus, krūva visokiausių bažnyčių, labai faina pagrindinė aikštė, iš tikro ten net dvi didelės aikštės yra. Pirmosios vidury labai daili rotušė su astronominiu laikrodžiu, dekoruotu sovietiniais motyvais - savotiškai atrodo :) Taip pat MILŽINIŠKA maro statula, kurios viduje netgi yra maža koplytėlė. Mažesnėje aikštėje jau statė kalėdinio turgelio stendus, buvo išlieta čiuožykla ir pardavinėjo vaikišką punčą :) Galų gale dar užsikoriau į viršų tokios labai šiurpiai atrodančios bažnyčios aukštą bokįtą ir pasigėrėjau dailia Olomouco panorama. A, mieste taip pat labai daug fontanų, bet deja deja, visi jau buvo išjungti. Po bokšto beveik bėgte bėgau į stotį ir grįžau Prahon :)

Paminklas Mocartui

Pagrindinė Svobodos aikštė Brno.

Petro ir Povilo katedra.

Įėjimas į Brno pilį.

Vienas iš Brno pilies pastatų. Fotkinau, nes atrodė, lyg būtų kas nors sugalvojęs tvartą prilipinti ant pilies sienų.

Pilies kiemas

Kalėjimas pilyje

Kažkokio dailininko iš Moravijos paveikslas. Baisiausia tapyta katė, kokią esu mačiusi gyvenime :D























Va taip laikydavo "itin pavojingus" kalinius - surakintus visą laiką.

Šiaip lb įdomus pastatas šalia katedros.

Labai juokingas (nors turbūt turėtų būti rimtas) paminklas kažkokiam vyskupui. Beje, gal jau minėjau, bet čekai yra berods trečia tauta pasaulyje pagal nereligingumą.











Kapucinų kriptoje. Ai, kitas nuotraukas parodysiu individualiai, jei norėsit, nelabai gera kokybė ir šiaip ne silpniems nervams :)

Olomouc!

Tokių vaizdų dar keliose vietose Olomouce mačiau, matyt madinga Moravijoj.












Kavinė, kurioje gėriau lb skanią kavą ir valgiau dar skanesnį tortą. Ir kainavo vos ne dvigubai pigiau negu Prahoj.

Kalėdinis turgelis

















Olomouce dar madingos vingiuotos kolonos. Tikrai, keliose vietose mačiau.

Dar viena kapucinų bažnyčia, šįkart matyt taupė ant padorios spalvos dažų.

Karčema čekiškai :D

Milžiniškoji maro statula (stulpas?)

Raganos kepurės bažnyčia.

Šiurpioji aukštoji bažnyčia.


















Olomouco rotušė.

Leidžiantis žemyn iš bokšto.