Kelionė su Tomu. Ketvirta dalis. Lietuva

Sveiki, mieli ir pamiršti draugai! Kaip aš jus apleidau! Nors ką čia jus, įtariu, kad tik mamytė dar kartais paskaitinėja mano rašliavas :) Taigi, pagaliau prisiruošiau aprašyti tai, kas vyko... prieš du mėnesius :) Iš tiesų atrodo, kad dar seniau, gal prieš kokį šimtą metų viskas vyko :)
Taaaip, aš ir Tomas atvykstame į Lietuvą. Su visais savo čemodanais kažkaip persikraustome iš savo tragiškai nepatogaus ir prasmirdusio autobuso į mažą mikriuką ir nuriedame Prienų link. Vairuotojas malonus ir mus išleidžia pusiaukelėje tarp dviejų stotelių Prienuose, kad nereikėtų labai toli tempti lagaminų per šlapią sniegą. Juos užsitempiame į ketvirtą aukštą ir... prasideda Kalėdos Prienuose :) Abu esame pamaitinti, Tomas paguldytas į lovytę svetainėje, kad nors kiek pamiegotų, o virtuvėje prasideda darbai. Nors kaip visada buvo dar daugiau nei dvylika patiekalų, Tomui per Kūčių vakarienę nelabai buvo ką valgyti, nes atkrito burokai, silkės, tai ne kažin kaip prisivaišino :) Na, bet tikiuosi, kad jam buvo bent jau įdomu :) Močiutė dar buvo kaip visad surimavusi man kalėdinį sveikinimą ir labai jaudinosi, kad aš įsižeisiu ar ką, tai nelaukusi Kalėdų ryto man jį pakišo paskaityti, tai pasirodo, kad Tomas sveikinime atliko pikto vilko vaidmenį :D Gerai visi prisijuokėm, močiutė dar sakė, kad kai jau pamatė Tomą, taip neberašytų :) Vakare mama, aš ir Tomas dar saldaus Kagoro truktelėjom ir taip užbaigėme Kūčių vakarą. Kita diena prasidėjo ir pasibaigė tradiciškai - dovanų dalybos ryte ir žiaurus apsiėdimas/apsigėrimas vakare :) Na, prieš pietus su Tomu dar nuvažiavome iki Birštono, kas būtų buvę visai smagu ir gražu jei ne žiaurus rūkas ir lb šlykščiai tirpstantis sniegas. bIrštone dar buvo keli slidinėtojai (ten gi yra viena trasa!). Aš iš pradžių nesupratau, iš kur skilnda garsi muzika ir maniau, kad kažkokie gezai pablūdo :) Žinoma, kažkam dar buvo kilusi geniali ir labai originali mintis pastayti sniego pimpalą, tai ir tuo pasigėrėjome. Nuotraukos nedėsiu, gal tiek to. Tai va, kaip jau minėjau, vakare Tomas, mama ir mamos draugas gerai pabaliavojo, aš tai anksti nuėjau miegoti. Tomas atsiėmė pylos nuo mamos draugo,kad per arti silkės koją laikė :D Na, kitą dieną, antrąją Kalėdų, važiavome atgal Kaunan, tenai susitikome su Raminta ir Edgaru, kas buvo labai smagu :) Kitą dieną išvažiavome į Šiaulius. Oi, kaip Tomas jaudinosi ir baiminosi :) Na, bet viskas praėjo daug geriau nei abu galėjom tikėtis. "Priėmimas" kaip visada buvo labai labai malonus, taip pat daug valgių, gėrimų... A, dieną dar nuvažiavome iki Kryžių kalno, Tomas juokėsi, kad čia greičiau Kryžių spuogelis :) Na, iš tikro, nors ir daug ten tų kryžių, bet iki KALNO dar tolokai :) Vakare Tomas gal net per daug džiaugsmo apturėjo, nes naktį tas džiaugsmas išvirto į "Aš mirsiu". Taip užsižagsėjo, kad turėjo eiti išsivemti, kad nustotų žagsėti! Kitą rytą abiejų savijauta buvo tokia ne geriausios formos, bet visi kartu pavalgėme ir dar nusprendėme nuvažiuoti iki tėvo namo griaučių. Buvo gražus saulėtas rytas, apžiūrėjome, tikrai bus nereali vieta gyventi - vaizdai į ežerą, na, labai dailu :) BET problemų iškilo, kai norėjome išvažiuoti. Užklimpome JUODAI. Ir kasėm, ir stūmėm, kai stūmėm mano pusę palto labai smagiai aptaškė purvais :) Tomas vėl pradėjo žagsėti ir vėl turėjo eiti išsivemti... Ir visa tai užtruko gal 1.5 valandos, kol galų gale atvažiavo kažkoks kaimynas su džipu ir mus ištraukė (pirmą kartą kai traukė, dar virvė trūko). Žodžiu, po to visi šlapi ir sušalę lėkėme į stotį, nes Tomas ir aš vakare Vilniuje turėjome eiti į Gorano Bregovičiaus koncertą, tai reikėjo spėti į autobusą (traukinys, su kuriuo turėjome važiuoti, aišku, mūsų nelaukė :)). Na, tokia savotiška buvo kelionė :D Vilniuje tik pasidėję daiktus viešbutyje išlėkėme su taksi į koncertą, kas buvo smagioji dienos dalis :) Yptingai linksma buvo žiūrėti į šokančius lietuvius :D Kitą dieną, jei neklystu, susimatėme su Raminta, nuėjome į meksikietišką restoraną pavalgyti, dar kaip tik Margaritos buvo už pusę kainos (ten pat eisime ir šiandien švęsti Ramintos gimtadienio), aišku, po to kaip visada reikėjo bėgte bėgti į traukinių stotį, Tomas pyko ant manęs :) Parsigavome į Kauną, susimatėme su Rasa, kitą dieną vakare ėjome į Mikutavičiaus koncertą. Susitikau vieną buvusį klasioką (giedrių - tiems, kas žino), priaugusį kokius dvidešimt kilų kaip nieko, dar anglų kalbos mokytoją. Apskritai pirmą kartą po baigimo buvau taip arti ktuškės. Dar kažkokia diskoteka vyko, prisiminiau pirmą klasę :) Keista :) Kitą dieną, paskutinę 2010-ųjų, vėl važiavome Vilniun švęsti Naujųjų pas Ramintą. Dar kalbinome Edgarą prisijungti, bet jam buvo užėjusi depresija, norėjo tik būti vienas, po to tai praėjo, bet jau nebebuvo, kaip nusigauti iki Vilniaus :) Naujuosius atšventėme itin ramiai, aš išvis nulūžau gal apie dešimtą, po to mane labai piktą pažadino dvyliktą, išėjom į lauką, išgėrėm karbonizuoto gėralo (tipo šampano), kurį pirkome už 4.99Lt :) Po to Raminta ir Tomas dar išbandė mano iš Čekijos parsivežtą absentą, kuris buvo neįtikėtino šlykštumo. Kažkur pasiskaitėm, kad jį maišo su spanguolių sultimis, bet tai nepadėjo, jis tik įgavo lb keistą violetinės atspalvį :) Tai va, kitą rytą su taksu važiavome iki viešbučio. Su taksu, nes lauke labai pustė (kiek pamenu) ir vėjas buvo toks, kad kai tik išėjome į lauką, maniau, nuneš :) Iš esmės paskutines tris dienas (kurios jau buvo gana liūdnos dėl artėjančio išsiskyrimo) prasitrynėme viešbutyje žiūrėdami filmus, gerdami vyną ir valgydami kukurūzinius čipsus. Ahhhh, good times.. Na, dar susimatėme su mano universiteto draugėmis, kas buvo labai smagu, nes visos seniai nesimatėme, ir su Raminta. Tai va tokia buvo ta lietuviškoji kelionės dalis. Tomui išvažiavus pabuvau dar porą dienų Vilniuje, o po to grįžau Kaunan ir pradėjau mokytis egzaminams. Jei nepatingėsiu, šiandien gal net parašysiu, kaip sekėsi Prahoje praleisti paskutines dienas, ir kaip praėjo kelionė į Italiją :)

Aš ir Mažvydukas Birštone.

Lietuviškos Kalėdos :)

Kryžių kalnas.

Kryžių kalnas, Tomas, Dovilė ir aš

Kelionė su Tomu. Trečia dalis. Krokuva ir apylinkės

Į Krokuvą iš Budapešto išvykome labai anksti ryte ir šįkart autobusas netgi nevėlavo, vietos kojoms buvo daaaug daugiau ir kelis kartus davė karšto šokolado :) Kelionė neprailgo, paspoksojau į Slovakijos kalnus ir kalnelius, nors kažkaip jokiais baisiais skardžiais nevažiavom, ir apie pietus jau buvome Lenkijoje. Iš tikro buvo labai malonus pokytis palyginti su tamsiu, snieguotu ir tuščiu Budapeštu - Krokuvoje švietė saulė, sniegas tirpo ir buvo visai šilta, centras visai šalia viešbučio ir ten buvo žmonių! :) Pirmą vakarą nieko ypatingo neveikėm, tik pasivaikščiojom šiek tiek, pavalgėm, nusipirkom vyno ir jį išgėrėm :) Kitą dieną iš pat ryto patraukėm į traukinių stotį - važiavom į Aušvicą. Neįtikėtina, kokie lėti lenkiški traukiniai - atstumas apie 70km, tai į priekį su senu traukiniu užtrukom apie valandą ketruiasdešimt minučių, o atgal su nauju - dvi valandas. tarpais atrodydavo, kad su dviračiu būtų greičiau. Tomas beveik visą laiką pramiegojo ir žiauriai nutirpino vieną koją, taigi buvo gan smagu jį stebėti kokias dešimt minučių tą koją velkant kaip rastą ;) Nukulniavę iki Aušvico gavom šiek tiek palaukti iki filmo pradžios, o po to turėjo prasidėti ekskursija. Filmas vėlavo penkias minutes ir Tomas pastebėjo, kad šitaip tikrai nebūtų, jei vokiečiai vis dar būtų valdžioje - žiauriai žiauru, bet buvo labai juokinga. Na, po to prasidėjo ekskursija, bet net nelabai žinau, ką iš tos dalies papasakoti, nes yra labai daug ir man rodos nesant tenai, vis vien nelabai kokį įspūdį įmanoma susidaryti. Tai gal per daug ir neporinsiu šia tema, tik tiek, kad gidė buvo daug geresnė nei gidas, kurį turėjome pavasarį, kai Lenkijoje buvau su TSPMI. Jautėsi, kad pati labai domisi šita tema jau ne vienus metus, o ne tik išmoko tekstą, kurį reikia pasakyti. Ekskursijos pabaigoje dar nusipirkau knygutę apie gydytojo Mengelės asistentą (Mengelė buvo Aušvice vyriausias gydytojas, atlikinėjęs eksperimentus su vaikais, dvyniais, moterimis ir t.t., jis stengėsi surasti būdą sterilizuoti žydes, taip pat norėjo atrasti dvynių "paslaptį", kad visos vokiečių moterys galėtų gimdyti dvynius ir taip padidinti arijų populiaciją, na, ir kiti šiurpūs dalykai). Knyga šiaip jau labai įdomi, galėsiu paskolinti, bet tik po Agnės, nes ji jau senokai pirma eilėje ;) Taigi, grįžom iš Aušvico gana vėlai ir visai pavargę, nes ekskursija iš tikro ilga - apie 4 valandas iš viso. Taigi nieko ypatingo daugiau tą dieną ir nenuveikėme.
Kitą rytą leidomės į Veličkos druskų kasyklą. Tomas nebuvo labai sužavėtas pačia mintimi, bet pasiaukojo ;) Visada įsivaizdavau, kad ta kasykla turi būti kažkur tolokai už miesto, vidury laukų ar kažkas tokio. Bet pasirodo, kad ten galima per pusvalandį nuvažiuoti su viešuoju transportu ir Velička apskritai kažkada buvo mažas kaimukas, o dabar yra daugiau mažiau miesto dalis. Taigi, ekskursija tenai nepigi, bet užtat bent jau viskas labai dailiai sutvarkyta, gidų gražios uniformos ir tikrai matosi, kad turistų ten būna LABAI daug. Taigi ta kasykla veikė nuo XIII a. iki visai neseniai ir yra MILŽINIŠKA, man rodos, apie 300km požeminių tunelių. Mes laipteliais buvom nusileidę į gal 300m gylį. Kažkaip pagalvojau, kad nenorėčiau tenai dirbti gide. Nors uniformos ir gražios, bet nelabai smagu pusę dienos po žeme tūnoti. Ekskursija irgi netrumpa - apie trys valandos per kurias pamatai daug milžiniškų salių, skulptūrų ir sietynų iš druskos (naujausia - Jono Pauliaus II), visokių senų įrenginių modelių. Šiaip jau gerokai permoki už tą ekskursiją, bet verta pamatyti. Dar reikėtų papasakoti istoriją apie mūsų gidę. Tai buvo nelabai aukšta, tamsiaplaukė moteris šiek tiek virš trisdešimt, kuri buvo viena... na, net nelabai žinau, kaip apibūdinti :) Tiesiog labai elegantiška, matosi, kad jau ne pirmus metus ten gidaujanti, turinti "atidirbtus" juokelius moteris. Tomas vėliau sakė, kad jos labai graži eisena buvo :D Taigi, mes vis eidavom priekyje grupės, taip daugiau mažiau jai iš paskos. Ir jos kvepalai man ŽIAURIAI patiko. Galų gale Tomas už mane jos paklausė, kokius kvepalus naudoja :D Po ekskursijos jau lauke pašnekėjome su tokiu vakinuku, su kuriuo kartu dieną prieš tai buvome ekskursijoje Aušvice. Pasirodo, kad jis gyvena Fynikse, Arizonoje, kad daug keliauja po Europą, kad po Krokuvos važiuos į Budapeštą, Bratislavą ir Vieną. Sakė, kad turi Fynikse didelį namą, kurį neseniai nusipirko, ir kad jis visai tuščias, tai jei kada būtume netoliese, galėsime užsukti :) Po to spėliojom, ką jis veikia, kad turi tiek pinigų keliavimui ir dideliam namui. Šiaip jis buvo toks gan apsmurgęs, ilgi plaukai, bet plinkantis. Aš spėjau, kad jis kompiuterastas, o Tomas manė, kad gal pardavinėja žolę :) Valgėme pietus gruziniškame restorane. Ragavau chačapuri, bet skonis buvo visiškai kitoks nei Bixuose, o kai skaičiau Užkalnio knygą, atrodė, kad išvis kitaip jis turi būti gaminamas, tai turbūt "tikrojo" paragausiu tik Gruzijoj kada nors :)
Trumpas inkliuzas - dabar sėdžiu barake, kambariokė žiūri kažką prie kompo ir absoliučiai visą laiką skleidžia kažkokius garsus! Turbūt nėra paroje penkių minučių, kad jinai neknarktų, nekosėtų ar, kaip dabar, nečepsėtų ir nepūškuotų! Jau ko nepasiilgsiu, tai šito nuolatinio kūno garsų fono.
Taigi, ketvirtoji diena Krokuvoje buvo labai graži, saulėta ir pats tas vaikštinėjimui po miestą ir nuotraukų darymui. Turėjome išvykti tik aštuntą vakaro, taigi turėjome vos ne visą dieną. ano planas buvo nueiti iki žydų kvartalo, kuris yra tolėliau nuo mūsų viešbučio ir šiaip jau už oficialiojo krokuvos senamiesčio ribų. Tai ir padarėme, bet "atbulomis kojomis". Iš tikro tiek daug dienų iš eilės vaikščiojom po kelias valandas per dieną, kad norėjosi tik pasėdėti vienoje vietoje. Papietavę (aš pagaliau paragavau Bigošo - atseit labai jau tradiciškas patiekalas iš troškintų raugintų kopūstų ir visokių mėsos atliekų gabaliukų, kurį, kiek pamenu, ne taip retai būdama maža valgiau. Mmmm, ir dabar visai sudoročiau :)) grįžom viešbutin, pažiūrėjom Kick Ass (rekomenduoju) ir išėjom į stotį. Autobusas, kuriuo turėjome nusigauti iki Kauno buvo praktiškai pilnas, lietuviškas, važiavo iš Sofijos (tai reiškia, jau kurį laiką) ir labai labai smirdėjo. Priešais mus sėdėję vyriškiai buvo gana stambūs ir sėdynes atsilošę iki pat galo, taigi vietos buvo NEDAUG. Aš stebėtinai gerai miegojau, bet Tomas išvis neužmigo, taigi kelionė jam tikrai buvo labai košmariška. Pakeleiviai irgi buvo gana savotiški, ypač vienas vaikinukas, įlipęs Varšuvoje, kuris elgėsi kaip išlepintas mamos sūnelis/gėjus/vilnietis (nors buvo iš Kauno). Nors oras tą naktį ir buvo labai nekoks, vairuotojai kažkaip sugebėjo mus pargabenti į Kauną, iš kur važiavome į Prienus švęsti Kalėdų. Taigi tokia buvo Krokuvos dalis :)


Aušvice. Langai užkalti, kad a) kaliniai nematytų egzekucijų, kurios buvo vykdomos kiemelyje b) tie, kurie stovi kiemelyje, nematytų moterų, su kuriomis Mengelė atlikinėjo sterilizavimo eksperimentus

Elektrinė tvora

Birkenau. Antroji stovykla, kurią vokiečiai pastatė už trijų kilometrų nuo pirmosios pritrūkę vietos. Toliau dešinėje matyti kalinių barakai pastatyti pagal arklidžių vokiečių armijos arkliams, planą.

Tokiuose vagonuose veždavo iki berods šimto žmonių.

Krokuva paskutinės dienos rytą.

Siurbčioju karštą šokoladą prieš ekskursiją į kasyklas. Per visą kelionę tikrai išgėriau kokius du litrus karšto šokolado :)

Paskutinę dieną Vavelyje, Krokuvoje.

Kelionė su Tomu. Antra dalis. Budapeštas

Taigiii, Budapeštas. Kelionė Prasidėjo jau minėtoje Florenc stotyje Prahoje. Autobusas vėlavo apie pusvalandį ir dar pusvalandį užtruko visų keliauninkų lagaminų apmokestinimas ir padėjimas į bagažinę, nes OrangeWays, vengriškos linijos, ima kelių litų mokestį už vieną lagaminą. Autobusas buvo bene ankščiausias kokiu teko kada nors važiuoti - mano kojos rėmėsi į sėdynę, o Tomas išvis skersas visą laiką sėdėjo. Pramiegojau, kai dalino nemokamus gėrimus ir į kelionės galą buvau išbadėjusi. Dar labai susiparinusi, nes pirkau bilietą į būtent šitą autobusą, kad spėtume su metro Budapešte nuvažiuoti iki viešbučio, bet buvo akivaizdu, jog šitas palanas nelabai išdegs. Taigi, išsilaipinę Budapešte nusprendėme išsikviesti taksi, nes buvo visiškai neaišku, kur ta metro stotelė, be to, visai neturėjome monetų biliečiukams. Labai džiaugiausi, kad turėjau knygutę apie Budapeštą, nes ten buvo taksi numeriai. Keli pirmi vis grodavo muzikytę, bet galų gale kokiu ketvirtu paskambinus atsiliepė vyriškis, kuris buvo malonus ir visai gerai šnekėjo angliškai!!! Kažkas nerealaus :) Taksi kaino nesikandžiojo ir apie vidurnaktį jau buvome savo kambaryje. Viešbutis bent man labai patiko, nes toks visai senas pastatas buvo, o vieta irgi labai gera - visai šalia pagrindinės pėsčiųjų gatvės. Viešbutyje susivokiau, kad palikau savo mylimiausią pižamą Prahoje po pagalve, tada pamačiau, kad autobuse apsiaudama ir nusiaudama batus vieną visiškai suplėšiau (žr. nuotrauką žemiau) ir žiauriai susinervinau, Tomas pradėjo klausinėti, ar man viskas gerai :) taigi, patapo aišku, kad kitą dieną teks ieškoti man batų. Taigiii, kitą rytą prabudau šeštą išbadėjusi, Tomas, dar sirgdamas, susinervino, kad aš taip anksti atsikėliau, nes ir jį pabudinau, taigi rytas buvo nekoks :) Man nuotaika pagerėjo užvalgius Makdonalde, bet Tomas dar kurį laiką buvo surukęs :) Praėjome pagrindine gatve, kur buvo daug kalėdinių kioskelių su karštu vynu, marcipanais ir visokiais trdelnikais (jau minėtomis kūgio formos bandelėmis. Kaip jos vengriškai vadinasi, neturiu supratimo. Išvis ten nelabai būtų jautęsis skirtumas, jeigu viskas būtų buvę ne vengriškai, o hieroglifais, nes ta kalba yra SUPER keista. Toks vaizdas, kad jie turi vos ne visas įmanomas raides, visokie dvigubi kirčiai ir kitokios keistenybės). Dar kalbant apie trdelnikus, Vengrijoje jie šiek tiek brangesni, bet gal kokius keturis kartus didesni nei Čekijoje, tai paskutinę dieną vieną tokį nusipirkau ir labai apsiėdžiau :)
Tai va, perėjome senu grandininiu tiltu, kuriuo vengrai labai didžiuojasi, ir pasikėlėme keltuvu į Budos pilį. Tenai šiek tiek pasitrainiojome, bet buvo keista, jog praktiškai labiausiai turistinė vieta yra tokia tuščia. T.y., praktiškai jokio verslo - nei suvenyrų parduotuvių, nei restoranų ar kavinių. Iš tikro panašus įspūds susidarė apie visą miestą - gan brangu, o tai, kad didžiausias miestas šiek tiek pasijaučia nebent toje pėsčiųjų alėjoje ar dideliame, suvenyrų prekeivių pilname turguje, įsikūrusiame visai dailiame sename pastate. Budos pilyje gražiausias pasirodė Žvejų bastionas - tokia a la apžvalgos aikštelė - ir šalia jo esanti bažnyčia. Iš bastiono nusileidome žemyn, paspoksojome į kitoje upės pusėje esantį parlamentą ir grįžome atgal į Pešto pusę ieškoti man batų. Tai pasirodė gana sudėtinga užduotis, nes reikėjo kažko šilto, ko parduotuvėse nelabai mėtėsi. Ir išvis, batų kainos tenai nesveikos, pvz., 500 Lt už paprastus odinius batus net be kailio. Ir čia vidutinė kaina. Jau buvau beprarandanti viltį, bet tada sugalvojau, kad gal reikėtų žiūrėti į visokius a la žyginius batus. Na, atsirado kažkokia prošvaistė :) Knygutėje pasižiūrėjau, kur yra arčiausiai esantis prekybos centras ir patraukėme jo link nusprendę kur nors pakeliui pavalgyti. Ėjom ėjom, ėjom ėjom ir pradėjo rodytis, kad vengrai nevalgo! Aš buvau išbadėjusi ir sušalusi, o pakeliui nebuvo NIEKO, išskyrus totalius larius ar porą barų, kuriuose net negaminama. Galų gale nusprendėme eiti BET KUR, kas nors kiek normalesnio pasitaikys. Taigi ta pirma vieta, kuria radom uzsidarinejo po pusvalandzio. Tada kitoj gatvės pusėj kažką pastebėjom ir vos ne bėgte tenai nubėgom. pasirodė visai nieko, tai iškart prisėdom. Na, ir pasirodo, kad tai - meksikietiškas-amerikietiškas restoranas :D Bet nieko, labai smagiai pasėdėjom, pavalgėm buritų, Tomas išgėrė porą Margaritų ir vėl teko leistis per sniegus į tą prekybos centrą. Ten prasitrainiojom BELEKIEK laiko. Tas centras painokas, pirmas aukštas išvis kaip koks turgus, apėjom absoliučiai visą jį, ėjom nuo vienos pardės prie kitos, pirmyn-atgal, atgal-pirmyn. Ir vis tie batai, kurie man patinka, tik 36 dydžio. Klausėm, kodėl čia taip yra, tai sakė, kad jie visiems patinka :) Šiaip jau aš tikrai nesu prieš šopinimąsi nusistatęs žmogus, bet šįkart ir man jau norėjosi vemti nuo to prekybos centro, plius jame dar žiauriai karšta buvo. Na, bet galųųųų gale, po nežinia kiek laiko pagaliau nusipirkau (tiksliau, man nupirko) naujus batus! Woohooo! Dar nusipirkę maisto ir vyno (Tomas, didvyriškai atlaikęs tą košmarą ieškant batų, buvo galutinai pakirstas maisto prekių parduotuvės :)) patraukėme atgal į viešbutį, kas buvo gana ilgas kelias namo. Kita diena buvo tokia pat šūdina oro atžvilgiu - šlap-dri-ba. Dar smarkesnė nei dieną prieš tai. Patraukėme didvyrių aikštės (ar kaip tai vadinasi) link. Vėl - ilgos, plačios, nuobodžios gatvės be jokių parduotuvių ar bariukų/restoraniukų - net nėra, kur akių paganyti. Vėliau skaičiau, kad kažkada XIX a. pabaigoje Budapeštą labai nuniokojo didelis potvynis, o po to jie šventė miesto tūkstantmetį, tai praktiškai visas Budapeštas buvo tada perstaytas, užtat tenai ir nėra tokio a la senamiesčio. Pakeliui pas tuos didvyrius praėjome didžiausią pasaulyje sinagogą, kuri visai nepasirodė labai jau milžiniška, dar porą dailesnių pastatų, bet nieko ypatingo. Didvyrių aikštė buvo didelė (suprise!), už jos - fainas parkiukas su keletu dailių pastatų - muziejus, terminės pirtys (kurių Budapešte ne viena),zoo sodas, dar koks tai velnias. Pasitrainioję tenai nusprendėm, kad norim valgyti ir kad nenorim vėl praleisti dvi valandas ieškodami belekokio restoraniūkščio tuščiose šaltose gatvėse. Taigi užsukome į vieną tokį pasitaikiusį pakeliui ant kranto įdomaus tvenkinuko. Matyt, jis irgi terminis, nes jo vanduo labai jau garavo. Labai. Tik užėję į tą restoraną supratome, kad jis visai prabangus. Jei ant stalų išdėlioti įrankiai, taurės ir stačios servėtėlės, kurios nėra popierinės - blogas ženklas. Na, bet labai jau tingėjome kitos vietos ieškoti, tai apsistojome tenai. Kainos tikrai nebuvo labai įkandamos, abu pasiėmėm guliašo, o Tomas dar kažkokį užkandį su jautiena. Guliašas nebuvo labai ypatingas, bet ta jautiena... Mmmmmmm, vienas skaniausių dalykų, kokius esu valgiusi. Pasirodo, prabangiuose restoranuose maistas būna skanus! :) Taigi, papietavom tenai ir tada įtikinau Tomą, kad pavažiuotume iki centro metro, nes a) skaičiau, kad ta linija, kuriame būtume važiavę, yra labai sena, seniausia kontinentinėje Europoje, graži ir t.t. b) žiauriai tingėjau eiti visą kelią atgal :) Metro iš tikrųjų buvo mielas - tokie miniatiūriniai traukinukai, labai žemos lubos stotyse, bet kita vertus, tai važinėtis metro Budapešte yra gana brangus malonumas - vienkartinis biliečiukas kainuoja šešis-septynis litus. Norėjau nufotografuoti kurią nors stotį, bet ta, kurioje išlipome jau buvo moderni. Kalėdiniame turgelyje nusipirkome karšto vyno ir specialų šventinį puoduką jam ir patraukėme į viešbutį šiek tiek atsipūsti. Po to dar nusitempiau Tomą kopti į tokią LABAI aukštą Budos pusėje esančią kalvą, tuo jis nebuvo labai patenkintas :) na, bet užkopėme, pasigėrėjome vaizdais, pasididžaivome savimi, kad taip aukštai užsikabariojom ir nusileidom žemyn pro kitą pusę jau tamsoje. Trečiąją dieną nelabai įsivaizdavau, kur toliau eiti, bet mano knygutėje buvo pora maršrutų, kurie pasirodė įdomūs - vienas po Margaretos salą, o kitas po Obudą - tolėliau esančią Budapešto dalį. Knygutėje buvo parašyta, kad apeiti maršrutą po Margaretos salą užtrunka apie 2.5 valandos (čia į vieną pusę, neskaičiuojant grįžimo atgal). na, bet aš primečiau, kad čia apskaičiuota patiems lėčiausiems ir mes tai jau tikrai taip ilgai netruksime. KLYDAU. Tomas tą dieną išvis prastai jautėsi ir tiesiog sekė mane kaip zombis, kol kažkur dvi kaip minimum valandas trepsėjom ta sala, kuri vasarą gal ir yra fainas dalykas, bet žiemą, neskaitant kelių istorinių pastatų, nėra ypatingai įdomi atrakcija. Galų gale priėjome jos pabaigą ir pradėjome mąstyti, ar tikrai dar norim eiti į tą Obudą dalį. Ten turėjo būti kažkokie romėnų amfiteatro griuvėsiai ir dar pora objektų, kurių ir nepamačiusi tikrai ramiai naktį miegosiu. Taigi vieningai nusprendėme pėdinti atgal. Och, kokia nuobodybė tai buvo! iiiiiilgas takelis pro apsnigtą mišką. Ir viskas. Fui fui fui. Ai, na, kadangi kol kas dar esame Margaretos saloje, tai reikėtų papasakoti šiek tiek apie ją. Taigi, kai turkai (ar kažkokie kiti priešai. Ne esmė.) užpuolė Budapeštą, jo valdovas pažadėjo Dievui, kad jei jam pavyks atsikovoti miestą iš nekrikštų, kitą (t.y., dar negimusią) dukrą jis atiduos Dievui, t.y., vienuolynui. Na, turkai buvo išmėžti, valdovui gimė dukra ir ją nuo 9 metų įkurdino vienuolyne, stovėjusiame toje Margaretos saloje (jo likučių dar ir dabar tebėra tenai). Mergaitė mirė nesulaukusi 30 metų ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi toje saloje. Liūdnoka.
Taigi, parkulniavę atgal į civilizaciją užsukome į tą patį prekybos centrą nusipirkti šiek tiek lauktuvių ir ėjome tuo pačiu keliu kaip ir praeitą kartą namo. Kažkodėl anąkart atrodė, jog pakeliui pilna fainų vietų, kur būtų galima išgerti porą gėrimų ar pavalgyti. Aišku, kadangi šįkart mes iš tiesų norėjome sustoti, neradome nei vienos. Pasidėję daiktus viešbutyje iškeliavome ieškoti guliašo ir "Paprika Chicken". Pėsčiųjų alėjoje tokių vietų gana daug, taigi užsukome praktiškai į pirmą pasitaikiusią. Tai buvo vienas iš keistesnių restoranų, kuriuose teko lankytis. Visų pirma, nei vienas padavėjas neatrodė kaip padavėjas. Net ne kaip šiaip eilinis žmogus, greičiau kaip bomžas. Tomas pasiėmė "Turisto meniu", kuris iškaboje lauke kainavo 1300 forintų, o viduje - 2500. Į jį įėjo guliašas, jau minėta paprika chicken bei blynelis tipo desertui. Aš norėjau tik paprika chicken. Na, ok, laukiam patiekalų. Viduje groja du vyrai - vienas klarnetu, kitas gitara. Iškart, kai užsisakėme gėrimų, jie pradėjo artintis, kažką visai priešais mus stovėdami pagrojo, tada Tomas jiems davė monetą, tada jie dar kažką pagrojo, tada pradėjo brukti kažkokį kompaktą. Iki kol neatėjo kažkokia turkų šeimyna, buvo gana nejauku, nes jie grodami vis į mus žiūrėjo, bet po to užouolė turkus ir mes galėjome atsipūsti. Tuo tarpu Tomui atnešė guliašą, kas buvo sultinys su dviem (suskaičiavom) mėsos kubiukais. Tada atneša paprika chicken - t.y., paprasta vištos kulšis (man dvi, Tomui - viena) su panašiai tiek paprikos, kiek močiutė gamindama deda ir labai keistu garnyru. Nelabai suprantu, kas tai buvo, bet šiek tiek panašu pasirodė į "kleckelius", t.y., miltai su šiek tiek kiaušinio virti vandenyje. Tomo desertas buvo apdegęs blynas su šaukštu uogienės viduje. Iš tikro buvo labai juokinga visą laiką, nes atrodė, jog tie patys padavėjai, kurie greičiausiai yra ir savininkai, patys niekada nebuvo jokioje viešojo maitinimo įstaigoje :) Po to dar į sąskaitą įrašė mokestį už duoną ir už aptarnavimą.. Labiausiai buvo gaila, kad pati vieta, kur buvo restoranas, ir pastatas, buvo labai faini ir tenai galėjo būti žiauriai fainas kabakiukas, bet ką gi.. Taigi, taip šauniai papietavę viešbutyje atsipūtėme ir vakare dar paplaukėme "kruizu" Dunojumi. Man labai patiko, tik filmas, kurį rodė ir komentaras, kurio klausėmės per ausines (aš klausiau angliškai, nors jie gyrėsi, kad turi ir lietuvišką versiją. Po to visai pasigailėjau, kad neėmiau lietuviškos, man rodos, būtų buvę labai įdomu :)) buvo.. savotiški... Įrašyti prieš gerus 15 metų su tokiais labai jau lyriniais nukrypimais - pvz. "Tai aš, Dunojus, laižantis laivo apačią", arba ta jau minėta Margareta, pasakojanti apie savo gyvenimą...:) Na, bet vis vien buvo fainai :) Tai va, tokia buvo paskutinė diena Budapešte :)
Nuotraukos eina ne iš eilės, nes kad ir kaip stengiausi, niekaip jos manęs neklausė ir nelindo ten, kur turėjo.

Pirma diena, pirmą kartą kertame Dunojų eidami į Budą.

Funikulierius - senas ir labai brangus.



Aš valgau aguoninį pyragą, pirktą košmariškame prekybos centre. Mes kasmet per Kalėdas kepame pas močiutę aguoninius mielinius pyragus, tai buvo įdomu paragauti tokio vengriško atitikmens.


Prabangusis restoranas. Ir kava ten buvo labai skani!

Parlamentas. Tikrai vienas gražiausių mano matytų pastatų apskritai bet kur, ne tik Budapešte.

Žvejų bastionas.

Užsnigti! :)

Mano batas :) Galėjau pasikasyti padą nenusiaudama jo :)

Aš ir dėdulė.

Margaretos saloje.



Prabangusis restoranas ir garuojantis tvenkinukas.

Vienas iš senų pastatų Margaretos saloje. Bijau pameluoti, bet man rods, tai gali būti bažnyčia dar iš pačios Margaretos laikų, t.y., kažkur XIII-XIV a.

Tomas ir dėdulė.

Paminklas laisvei (atrodo) Gelerto kalvos viršuje.

Vaizdas nuo aukštosios kalvos Budos pusėje. Man rods, vadinasi Gelerto kalva.

Tomas viešbutyje

Kelionė su Tomu. Pirma dalis. Čekija

Ech, draugai, kaip tingiu rašyti! Nors ilgokai ilsėjausi tiek nuo blogo, tiek nuo laiškų rašymo, reikia pagaliau prisiversti, nes tuoj mano kelionės bus baigtos ir nebebus apie ką rašyti :) O šiaip jau tai dabar esu Prahoje, visi egzaminai laikyti ir išlaikyti, iki šeštadienio bimbinėsiu ir nieko doro neveiksiu, šeštadienį skrisiu savaitei į Italiją, o po to - iki Čekija! Iš tikro bus liūdna, faina šalis :) Na, bet apie paskutines dienas čia dar vėliau parašysiu, o dabar - nuo pradžių.
Taigi, Tomas į Prahą atvyko gruodžio 11 dieną, šeštadienį. Skrydis buvo tiesioginis, tai labai nepavargo, bet sakė, kad šalia sėdėjo ŽIAURIAI knarkianti moteriškė, tai nei kiek nepamiegojo. Nusigavome su visomis šmutkėmis (kurių aš turėjau gerokai daugiau nei jis :)) iki viešbučio, palikome tenai daiktus ir išėjome trims valandoms trainiotis, nes įsiregistruoti galėjome tik nuo antros valandos. Iš tikro per tas kelias pirmas valandas spėjom daug pagrindinių objektų apeiti ir jau tada pradėjau galvoti, ką mes Prahoj kitom dienom veiksim :) Visiškai nusikalę grįžom prie viešbučio, ant durų kabėjo užrašas "Išėjau į garažą, tuoj grįšiu". Vaikinukas prie durų mums pasiskundė, kad laukia jau 20 min tai tada visi draugiškai kartu palaukėm dar 15 min. Pagaliau mūsų vaikinukas apsireiškė lydimas kažkokio nusmurgusio tipo (kuris, beje, kai palikom daiktus, kambarėlyje už registratūros suko iš tokių vaškinių lakštų žvakes), nešino dviem picomis ir pora kavų. Po to šiek tiek atsipūtėm namie ir ėjom pavalgyti į tokį savotišką restoraną, kuriame negrojo muzika ir dėl to buvo šiek tiek nejauku. Dar šiaip kas užknisa Čekijoj tai kad garnyrus reikia atskirai užsisakinėti, bet niekada nežinai, gal kažkas jau bus įmesta prie tavo pagrindinio patiekalo. Tai šitam restorane irgi taip buvo, net paklausiau, ar ką nors duos, sakė ne, tai pasiėmiau garnyrus, po to pasirodė, kadvisgi buvo ten šio bei to ir šiaip įdėta, tai apsiėdžiau. Bet yra buvę ir taip, kad užsisakai pvz., kepto sūrio (vienas tradicinių čekų patiekalų. Keptas pelėsinis sūris - labai skanu), ir gauni kepto sūrio. Ir viskas. Net padažą reikia atskirai užsisakyti. Na, bet grįžtant prie temos, tai dar greičiausiai reikėtų pasakyti, kad tuo metu, kai Tomas buvo Čekijoje, orai buvo nekokie. T.y., gal dvi dienas žiauriai snigo, kokią vieną buvo labai šalta (bet bent saulėta), o likusį laiką sniegas tirpo. O Tomas jau atvažiavo šiek tiek persišaldęs, tai vos ne visą kelionę šniurkščiojo, vienu metu labai kosėjo. Aš buvau pradėjusi rūpintis, kad jam sloga ilgai nepraeina, bet jis mane nuramino, kad kai taip gerai jis rūpinasi savim - vaikščioja per šlapdribas po vidutiniškai šešias valandas per dieną - tai turbūt nieko keisto. Taigi, antrąją dieną, sekmadienį, nuėjome iki Prahos pilies, po to ėjom į tokį labai keistą spektaklį, kuris vadinasi "Stebuklingas cirkas". Jis sukurtas dar septyniasdešimtaisiais metais ir nuo to laiko labai populiarus. Ir mes kai buvome, salėje nelabai laisvų vietų mėtėsi. Tai buvo vienas keisčiausių mano matytų spektaklių (galbūt išskyrus modernaus šokio daiktą, kurį mačiau prieš porą dienų ir iš kurio labiausiai įstrigo vieno šokėjo neregėto dydžio užpakalis, bet apie tai vėliau). Įsivaizduokit - ant tokių nuo lubų nuleistų drobių projektuojamas filmas ir veikėjai, du klounai, karts nuo karto vis įlenda į tą vaizdą, t.y., palenda po drobėmis, o filme tuo metu rodo, kaip jie "įlenda". O ir šiaip žiauriai keistas spektaklis. Nors negaliu sakyti, man patiko, truputį pašoko, tas filmo ir teatro mixas įdomiai atrodė, o dar vienas veikėjas (ne klounas) turėjo sexy barzdelę ;) Bet po to išėję iš teatro su Tomu stebėjomės, KAIP kažkas tai sugalvoja. Kaip sugalvoji skraidančią rožę, iš klouno išsiritančius klounus ir pan.? Gal teisingiau būtų klausti, ką vartoji, bet vis vien. Po to bandžiau Tomą nuvesti į kokią dailią Prahos kavinę (jau minėjau jas, tokios matosi, kad nuo tarpukario nelabai pasikeitusios, padavėjai su kostiumais ir pan.), bet viskas buvo užimta, tai galų gale nuėjome į restoraną pavadinimu Staré Časy. Tokiu įdomiu šriftu buvo užrašyta iškaba, tai Tomas manė, kad vadinasi Stare Easy :) Padavėja neatrodė tokia nepakanti mūsų atžvilgiu kaip anoji praeitą vakarą, bet buvo panašu, kad jai darbas nėra žiauriai įdomus ar reikalingas ir vėliau padavėjo darbą perėmė vyriškis su gražiais marškiniais ir kaklaraiščiu. Mūsų spėjimas buvo, kad jis yra savininkas, padavėja - jo žmona :) Nelabai pamenu, ką vėliau vakare veikėme, bet daugiausiai šansų, kad gėrėme vyną viešbutyje ir žiūrėjom kokį nors filmo, kurio pabaigos nesulaukusi aš nulūžau.
Trečiąją dieną baigėsi mano džiaugsmai, nes vakare laukė baisus Anglosphere egzaminas pas šlykštūną dėstytoją. Ryte dar turėjau laikyti anglų kalbos egzaminą, bet laimei, iš vakaro išsiaiškinau, kad dėstytoja persigalvojo, sumąstė padaryti dar vieną paskaitą apie čigonus ir egzaminą perkelti. Ryte buvo žvarboka, bet gražu ir saulėta, taigi leidomės Vyšehrado link. Buvo labai dailu ir miela, pirmadienis, taigi tenai buvo visiškai tuščia, na, labai smagu :) Rytoj irgi pirmadienis ir turėtų būti saulėta, tai sakiau nueisiu iki tenai, prisiminsiu gerus laikus ;) Po Vyšehrado papietavom ir aš nerimaudama išvažiavau į univerą, šiek tiek dar palaižiau ko neprivalgiau ir ėjau į egzaimą, kuris pasirodė nelabai sunkus. Po to susitikom centre su Tomu, nuėjom į lb fainą kokteilių bariuką, po to dar į vieną įdomiai atrodantį barą, kuris Tomui kažkodėl labai patiko, tai į jį dar grįžom trečiadienį. Antradienį kėlėmės velniai žino kaip anksti ir važiavom į Karlovy Varus. Man kažkodėl atrodė, kad mums ten labai daug laiko reikės, tai nupirkau bilietus į pirmą autobusą, kuris išvyksta 6.30. Tomas nebuvo labai laimingas :D Karlovy Varuose snyguriavo, bet buvo gražu, tylu ir ramu. Aš jau buvau ten lankiusis, be to, iš čekų girdėjau, kad tai labai rusiškas kurortas, tai manęs ten esančios parduotuvės per daug nenustebino, užtat Tomas buvo priblokštas jau vien juvelyrinių parduotuvių asortimentu. Ten vienoj bet kurios pardės vitrinoj turbūt daugiau pinigų aukso forma nei visose Boardwalk'o parduotuvėse kartu sudėjus. O ir visi užrašai, iškabos, skelbimai apie parduodamus/nuomojamus butus rusiškai. Kai kur net čekiškai nesivargina rašyti, pvz., skelbimas, kad ieškoma pardavėjos vitrinoje - vien rusiškai. Ten būdama prisiminiau, kad kai praeitą kartą buvau Karlovy Varuose važiuodama į Taize su Rasa, Saulium ir Raminta, lipom į tokią aukštą kalvą, kurios viršuje buvo apžvalgos bokštas (vėliau visi draugiškai sutartinai bėgome žemyn, nes Saulių, autobuse užsisėdėjusį, pusiaukelėje žemyn labai prispaudė didelis reikalas. Laimei, laiku atradome Meką Makdonaldą :) na, bet čia visai kita istorija). Laiko iki auobuso atgal turėjome daug, taigi pagalvojau, kad galėtume ir dabar užkopti į tą kalvą. Iš pradžių mano optimizmui nekliudė tai, kad gana smarkiai snigo, visi keliukai taip pat buvo užsnikti, kalva aukšta ir daugiau niekas ten nesikarsto. Po kokio pusvalandžio ėjimo į vieną pusę, persigalvojimo, ėjimo į kitą pusę ir nebežinojimo, kur toliau eiti, visgi nusprendėme pasinaudoti funikulieriumi. Tai buvo labai neblogas sprendimas, turiu pasakyti. Viršuje užlipome į tą bokštą, kuris, mano nustebimui, buvo nemokamas! Tokių objektų labai nedaug Čekijoje, o dar tokioje turistinėje vietoje... Tada nuėjome pasišildyti į šalimais esantį sename dideliame mediniame name įsikūrusį restoraną. Vėlgi buvo keista, kad tokioje vietoje kainos gali būti tokios normalios. O ir šiaip buvo žiauriai žiauriai fainas restoranas. Tomas ten pirmą kartą paragavo guliašo, kuris dar ir duonoje buvo, tai abu nuo jo privalgėm, tikrai labai skanus buvo. Po to jis dar kelis kartus guliašą valgė, bet sakė, kad tam pirmajam nei vienas neprilygo :) Po tokio gero atsipūtimo nusileidome žemyn ir dar kurį laiką pasitrainiojome, praėjome labai labai dailia ilga gatve, kurioje stovi viena už kitą puošnesnės vilos. Na, tikrai, labai gražu tuose Varuose! Paskutinė valanda miestelyje buvo kupina panikos ir bėgiojimo. Kai nusigavome iki vietos, kurioje išlipome iš autiko, pasirodė, kad tai nėra galutinė/pradinė stotelė! Bet kur ji yra??? Pamačiau vieną iš geltonų Student Agency autobusų, pabandėm juo sekti, bet kažkaip vienintelis didesnis objektas, kurį priėjome buvo Lidl maisto prekių parduotuvė, taigi bandžiau spėti, kad, sprendžiant iš žemėlapio, vienintelė kita vieta gali būti pažymėta rožiniu autobusiuku (nes mes išlipome ten, kur buvo mėlynas autobusiukas), t.y., prie geležinkelio stoties. Tada lapnojome tenai ir pasirodė, kad TAIP. Labai didelis palengvėjimas. Kelionė atgal buvo nekokia, nes už nugaros sėdėjo rusų pora (surprise surprise) ir vyriškis labai garsiai juokėsi iš Byno filmo, kurį rodė. dar važiavom pro oro uostą, tai tikrai ilgokai užtrukom. Ai, dar gi pamiršau paminėti, kad karlovy Varuose dar buvom stiklo fabrike! Muziejinė dalis buvo nuobodi, bet buvo įdomu pažiūrėti, kaip pučia stiklą. Nors ir mačiau gyvai, vis vien sunkiai suvokiu, kaip jiems tai pavyksta. Ai, dar buvo juokinga, kad kai mes ten buvom apie dešimtą ryto, visi aliai vieno iš jų turėjo po alaus butelį ar kokią pačių išpūstą stiklinę su alum. Gidė matyt pastebėjo, kur krypsta akys, ir pasakė, kad atseit darbas sunkus, karšta, tai jiems leidžiama po vieną butelį per dieną išgerti. Turint omeny, kad kai kurie darbuotojai jau buvo gerokai padirbėję ne tik su stiklu, bet ir su savo alum, tai dėl butelių skaičiaus suabejojau :)
Taigi, kitą dieną nusvilkau į paskutinę čekų paskaitą, kuri prasideda 8.15 ryto. Bent tiek, kad gerokai trumpaiu užtrukau iki jos kakdama (koks juokingas žodis! :D) iš viešbučio negu iš savo pakrašty niekur esančio bendrabučio. Po to su Tomu pavalgėm, aš išvažiavau į savo fakultetą, esantį kitoj pusėj niekur ir laukiau paskaitos, kuri taip ir neįvyko, nes užpustė metro bėgius ir dėstytojai nepavyko atvažiuoti. Po to su Tomu vėl ėjom į tą barą, kuris jam patiko ir valgėm mėsos, įdarytos mėsa, gėrėm alaus.. Kitą, jau paskutinę Prahoje, dieną atsikėliau anksti ryte, nes reikėjo susikrauti šmutkes, nueiti ryte pasiimti visai dosnios Čekijos valstybės skiriamos accommodation stipendijos (kurios taip ir negavau, nors ir kaip apsiputojus reikalavau, nes, pasirodo, ją tik nuo kitos dienos turėjo pradėti dalinti), laikyti du egzaminus skirtinguose fakultetuose ir galų gale grįžti į viešbutį pasiimti daiktų ir juos bei save nugabenti į autobusų stotį, iš kurios turėjome važiuoti į Budapeštą. Labai ilgas sakinys gavos! :) Taigi, viskas gavos normaliai, viską spėjau, nors abi dėstytojos ir vėlavo į egzaminus, o viena dar ir aptarė mūsų namų darbus. Po to stotyje dar teko kurį laiką pasėdėti ir palaukti. Atrakcija buvo kažkokio pusbomžio šunys, visiškai išniokoję Burger Kingo nešvarių padėklų stovą. Tas bomžas kažko kelis kartus įėjo-išėjo iš stoties ir kiekvieną kartą tie šunys vis puldavo prie tų stendų. Galų gale išnešė padėklus ir paskutinį kartą šunys liko nesusipratę ir nustebę, kas nutiko.
Tai taip praleidome laiką Prahoje. Mano piršteliai rašė rašė ir pailsėti paprašė, taigi tiek šiam kartui :)



Pirma mūsų nuotrauka Prahoje :)

Trinu velnio pilvą pakeliui į Prahos pilį.

Sargybinis! Vargšas, tą dieną nebuvo labai šilta.

Sargybiniai keičiasi. Mes buvom prie šoninio įėjimo į pilį, ir galvojom, kaip kietai, kad gausim pamatyti, kaip jie keičiasi, tada ceremonija pasibaigė, paėjom už kampo, pamatėm minią žmonių ir daug kareivių, didelę procesiją... Žodžiu, lucky luck :)

Vyšehradas.

Karlovy Varai ir kolonada.

Karlovy Varai, kolonada, aš ir keistai atrodanti bei į kadrą lendanti moteriškė.

Dar šiek tiek rusiško kurorto nuotruakų.

Gerasis restoranas kalvos viršuje, mes ir sena Becherovkos reklama fone.

Praha iš rotušės bokšto. Čia Tomas fotkino kol aš laukiau paskaitos, kurios nebuvo.

Oro puikumas, saulės šviesumas, dangaus žydrumas...

Paskutinė diena - buvo labai graži iki kol įėjau į fakultetą laikyti čekų kalbos egzo, kai išėjau už nepilnos valandos, jau buvo subjurusi.

Trimitininkas :) Toksai yra ir Krokuvoje, tik jis nemojuoja, o trimituoja atsisukęs kažkur į kampą, kur jo niekas negali matyti iš pagrindinės aikštės.