Taigi, Tomas į Prahą atvyko gruodžio 11 dieną, šeštadienį. Skrydis buvo tiesioginis, tai labai nepavargo, bet sakė, kad šalia sėdėjo ŽIAURIAI knarkianti moteriškė, tai nei kiek nepamiegojo. Nusigavome su visomis šmutkėmis (kurių aš turėjau gerokai daugiau nei jis :)) iki viešbučio, palikome tenai daiktus ir išėjome trims valandoms trainiotis, nes įsiregistruoti galėjome tik nuo antros valandos. Iš tikro per tas kelias pirmas valandas spėjom daug pagrindinių objektų apeiti ir jau tada pradėjau galvoti, ką mes Prahoj kitom dienom veiksim :) Visiškai nusikalę grįžom prie viešbučio, ant durų kabėjo užrašas "Išėjau į garažą, tuoj grįšiu". Vaikinukas prie durų mums pasiskundė, kad laukia jau 20 min tai tada visi draugiškai kartu palaukėm dar 15 min. Pagaliau mūsų vaikinukas apsireiškė lydimas kažkokio nusmurgusio tipo (kuris, beje, kai palikom daiktus, kambarėlyje už registratūros suko iš tokių vaškinių lakštų žvakes), nešino dviem picomis ir pora kavų. Po to šiek tiek atsipūtėm namie ir ėjom pavalgyti į tokį savotišką restoraną, kuriame negrojo muzika ir dėl to buvo šiek tiek nejauku. Dar šiaip kas užknisa Čekijoj tai kad garnyrus reikia atskirai užsisakinėti, bet niekada nežinai, gal kažkas jau bus įmesta prie tavo pagrindinio patiekalo. Tai šitam restorane irgi taip buvo, net paklausiau, ar ką nors duos, sakė ne, tai pasiėmiau garnyrus, po to pasirodė, kadvisgi buvo ten šio bei to ir šiaip įdėta, tai apsiėdžiau. Bet yra buvę ir taip, kad užsisakai pvz., kepto sūrio (vienas tradicinių čekų patiekalų. Keptas pelėsinis sūris - labai skanu), ir gauni kepto sūrio. Ir viskas. Net padažą reikia atskirai užsisakyti. Na, bet grįžtant prie temos, tai dar greičiausiai reikėtų pasakyti, kad tuo metu, kai Tomas buvo Čekijoje, orai buvo nekokie. T.y., gal dvi dienas žiauriai snigo, kokią vieną buvo labai šalta (bet bent saulėta), o likusį laiką sniegas tirpo. O Tomas jau atvažiavo šiek tiek persišaldęs, tai vos ne visą kelionę šniurkščiojo, vienu metu labai kosėjo. Aš buvau pradėjusi rūpintis, kad jam sloga ilgai nepraeina, bet jis mane nuramino, kad kai taip gerai jis rūpinasi savim - vaikščioja per šlapdribas po vidutiniškai šešias valandas per dieną - tai turbūt nieko keisto. Taigi, antrąją dieną, sekmadienį, nuėjome iki Prahos pilies, po to ėjom į tokį labai keistą spektaklį, kuris vadinasi "Stebuklingas cirkas". Jis sukurtas dar septyniasdešimtaisiais metais ir nuo to laiko labai populiarus. Ir mes kai buvome, salėje nelabai laisvų vietų mėtėsi. Tai buvo vienas keisčiausių mano matytų spektaklių (galbūt išskyrus modernaus šokio daiktą, kurį mačiau prieš porą dienų ir iš kurio labiausiai įstrigo vieno šokėjo neregėto dydžio užpakalis, bet apie tai vėliau). Įsivaizduokit - ant tokių nuo lubų nuleistų drobių projektuojamas filmas ir veikėjai, du klounai, karts nuo karto vis įlenda į tą vaizdą, t.y., palenda po drobėmis, o filme tuo metu rodo, kaip jie "įlenda". O ir šiaip žiauriai keistas spektaklis. Nors negaliu sakyti, man patiko, truputį pašoko, tas filmo ir teatro mixas įdomiai atrodė, o dar vienas veikėjas (ne klounas) turėjo sexy barzdelę ;) Bet po to išėję iš teatro su Tomu stebėjomės, KAIP kažkas tai sugalvoja. Kaip sugalvoji skraidančią rožę, iš klouno išsiritančius klounus ir pan.? Gal teisingiau būtų klausti, ką vartoji, bet vis vien. Po to bandžiau Tomą nuvesti į kokią dailią Prahos kavinę (jau minėjau jas, tokios matosi, kad nuo tarpukario nelabai pasikeitusios, padavėjai su kostiumais ir pan.), bet viskas buvo užimta, tai galų gale nuėjome į restoraną pavadinimu Staré Časy. Tokiu įdomiu šriftu buvo užrašyta iškaba, tai Tomas manė, kad vadinasi Stare Easy :) Padavėja neatrodė tokia nepakanti mūsų atžvilgiu kaip anoji praeitą vakarą, bet buvo panašu, kad jai darbas nėra žiauriai įdomus ar reikalingas ir vėliau padavėjo darbą perėmė vyriškis su gražiais marškiniais ir kaklaraiščiu. Mūsų spėjimas buvo, kad jis yra savininkas, padavėja - jo žmona :) Nelabai pamenu, ką vėliau vakare veikėme, bet daugiausiai šansų, kad gėrėme vyną viešbutyje ir žiūrėjom kokį nors filmo, kurio pabaigos nesulaukusi aš nulūžau.
Trečiąją dieną baigėsi mano džiaugsmai, nes vakare laukė baisus Anglosphere egzaminas pas šlykštūną dėstytoją. Ryte dar turėjau laikyti anglų kalbos egzaminą, bet laimei, iš vakaro išsiaiškinau, kad dėstytoja persigalvojo, sumąstė padaryti dar vieną paskaitą apie čigonus ir egzaminą perkelti. Ryte buvo žvarboka, bet gražu ir saulėta, taigi leidomės Vyšehrado link. Buvo labai dailu ir miela, pirmadienis, taigi tenai buvo visiškai tuščia, na, labai smagu :) Rytoj irgi pirmadienis ir turėtų būti saulėta, tai sakiau nueisiu iki tenai, prisiminsiu gerus laikus ;) Po Vyšehrado papietavom ir aš nerimaudama išvažiavau į univerą, šiek tiek dar palaižiau ko neprivalgiau ir ėjau į egzaimą, kuris pasirodė nelabai sunkus. Po to susitikom centre su Tomu, nuėjom į lb fainą kokteilių bariuką, po to dar į vieną įdomiai atrodantį barą, kuris Tomui kažkodėl labai patiko, tai į jį dar grįžom trečiadienį. Antradienį kėlėmės velniai žino kaip anksti ir važiavom į Karlovy Varus. Man kažkodėl atrodė, kad mums ten labai daug laiko reikės, tai nupirkau bilietus į pirmą autobusą, kuris išvyksta 6.30. Tomas nebuvo labai laimingas :D Karlovy Varuose snyguriavo, bet buvo gražu, tylu ir ramu. Aš jau buvau ten lankiusis, be to, iš čekų girdėjau, kad tai labai rusiškas kurortas, tai manęs ten esančios parduotuvės per daug nenustebino, užtat Tomas buvo priblokštas jau vien juvelyrinių parduotuvių asortimentu. Ten vienoj bet kurios pardės vitrinoj turbūt daugiau pinigų aukso forma nei visose Boardwalk'o parduotuvėse kartu sudėjus. O ir visi užrašai, iškabos, skelbimai apie parduodamus/nuomojamus butus rusiškai. Kai kur net čekiškai nesivargina rašyti, pvz., skelbimas, kad ieškoma pardavėjos vitrinoje - vien rusiškai. Ten būdama prisiminiau, kad kai praeitą kartą buvau Karlovy Varuose važiuodama į Taize su Rasa, Saulium ir Raminta, lipom į tokią aukštą kalvą, kurios viršuje buvo apžvalgos bokštas (vėliau visi draugiškai sutartinai bėgome žemyn, nes Saulių, autobuse užsisėdėjusį, pusiaukelėje žemyn labai prispaudė didelis reikalas. Laimei, laiku atradome Meką Makdonaldą :) na, bet čia visai kita istorija). Laiko iki auobuso atgal turėjome daug, taigi pagalvojau, kad galėtume ir dabar užkopti į tą kalvą. Iš pradžių mano optimizmui nekliudė tai, kad gana smarkiai snigo, visi keliukai taip pat buvo užsnikti, kalva aukšta ir daugiau niekas ten nesikarsto. Po kokio pusvalandžio ėjimo į vieną pusę, persigalvojimo, ėjimo į kitą pusę ir nebežinojimo, kur toliau eiti, visgi nusprendėme pasinaudoti funikulieriumi. Tai buvo labai neblogas sprendimas, turiu pasakyti. Viršuje užlipome į tą bokštą, kuris, mano nustebimui, buvo nemokamas! Tokių objektų labai nedaug Čekijoje, o dar tokioje turistinėje vietoje... Tada nuėjome pasišildyti į šalimais esantį sename dideliame mediniame name įsikūrusį restoraną. Vėlgi buvo keista, kad tokioje vietoje kainos gali būti tokios normalios. O ir šiaip buvo žiauriai žiauriai fainas restoranas. Tomas ten pirmą kartą paragavo guliašo, kuris dar ir duonoje buvo, tai abu nuo jo privalgėm, tikrai labai skanus buvo. Po to jis dar kelis kartus guliašą valgė, bet sakė, kad tam pirmajam nei vienas neprilygo :) Po tokio gero atsipūtimo nusileidome žemyn ir dar kurį laiką pasitrainiojome, praėjome labai labai dailia ilga gatve, kurioje stovi viena už kitą puošnesnės vilos. Na, tikrai, labai gražu tuose Varuose! Paskutinė valanda miestelyje buvo kupina panikos ir bėgiojimo. Kai nusigavome iki vietos, kurioje išlipome iš autiko, pasirodė, kad tai nėra galutinė/pradinė stotelė! Bet kur ji yra??? Pamačiau vieną iš geltonų Student Agency autobusų, pabandėm juo sekti, bet kažkaip vienintelis didesnis objektas, kurį priėjome buvo Lidl maisto prekių parduotuvė, taigi bandžiau spėti, kad, sprendžiant iš žemėlapio, vienintelė kita vieta gali būti pažymėta rožiniu autobusiuku (nes mes išlipome ten, kur buvo mėlynas autobusiukas), t.y., prie geležinkelio stoties. Tada lapnojome tenai ir pasirodė, kad TAIP. Labai didelis palengvėjimas. Kelionė atgal buvo nekokia, nes už nugaros sėdėjo rusų pora (surprise surprise) ir vyriškis labai garsiai juokėsi iš Byno filmo, kurį rodė. dar važiavom pro oro uostą, tai tikrai ilgokai užtrukom. Ai, dar gi pamiršau paminėti, kad karlovy Varuose dar buvom stiklo fabrike! Muziejinė dalis buvo nuobodi, bet buvo įdomu pažiūrėti, kaip pučia stiklą. Nors ir mačiau gyvai, vis vien sunkiai suvokiu, kaip jiems tai pavyksta. Ai, dar buvo juokinga, kad kai mes ten buvom apie dešimtą ryto, visi aliai vieno iš jų turėjo po alaus butelį ar kokią pačių išpūstą stiklinę su alum. Gidė matyt pastebėjo, kur krypsta akys, ir pasakė, kad atseit darbas sunkus, karšta, tai jiems leidžiama po vieną butelį per dieną išgerti. Turint omeny, kad kai kurie darbuotojai jau buvo gerokai padirbėję ne tik su stiklu, bet ir su savo alum, tai dėl butelių skaičiaus suabejojau :)
Taigi, kitą dieną nusvilkau į paskutinę čekų paskaitą, kuri prasideda 8.15 ryto. Bent tiek, kad gerokai trumpaiu užtrukau iki jos kakdama (koks juokingas žodis! :D) iš viešbučio negu iš savo pakrašty niekur esančio bendrabučio. Po to su Tomu pavalgėm, aš išvažiavau į savo fakultetą, esantį kitoj pusėj niekur ir laukiau paskaitos, kuri taip ir neįvyko, nes užpustė metro bėgius ir dėstytojai nepavyko atvažiuoti. Po to su Tomu vėl ėjom į tą barą, kuris jam patiko ir valgėm mėsos, įdarytos mėsa, gėrėm alaus.. Kitą, jau paskutinę Prahoje, dieną atsikėliau anksti ryte, nes reikėjo susikrauti šmutkes, nueiti ryte pasiimti visai dosnios Čekijos valstybės skiriamos accommodation stipendijos (kurios taip ir negavau, nors ir kaip apsiputojus reikalavau, nes, pasirodo, ją tik nuo kitos dienos turėjo pradėti dalinti), laikyti du egzaminus skirtinguose fakultetuose ir galų gale grįžti į viešbutį pasiimti daiktų ir juos bei save nugabenti į autobusų stotį, iš kurios turėjome važiuoti į Budapeštą. Labai ilgas sakinys gavos! :) Taigi, viskas gavos normaliai, viską spėjau, nors abi dėstytojos ir vėlavo į egzaminus, o viena dar ir aptarė mūsų namų darbus. Po to stotyje dar teko kurį laiką pasėdėti ir palaukti. Atrakcija buvo kažkokio pusbomžio šunys, visiškai išniokoję Burger Kingo nešvarių padėklų stovą. Tas bomžas kažko kelis kartus įėjo-išėjo iš stoties ir kiekvieną kartą tie šunys vis puldavo prie tų stendų. Galų gale išnešė padėklus ir paskutinį kartą šunys liko nesusipratę ir nustebę, kas nutiko.
Tai taip praleidome laiką Prahoje. Mano piršteliai rašė rašė ir pailsėti paprašė, taigi tiek šiam kartui :)
Pirma mūsų nuotrauka Prahoje :)
Trinu velnio pilvą pakeliui į Prahos pilį.
Sargybinis! Vargšas, tą dieną nebuvo labai šilta.
Sargybiniai keičiasi. Mes buvom prie šoninio įėjimo į pilį, ir galvojom, kaip kietai, kad gausim pamatyti, kaip jie keičiasi, tada ceremonija pasibaigė, paėjom už kampo, pamatėm minią žmonių ir daug kareivių, didelę procesiją... Žodžiu, lucky luck :)
Vyšehradas.
Karlovy Varai ir kolonada.
Karlovy Varai, kolonada, aš ir keistai atrodanti bei į kadrą lendanti moteriškė.
Dar šiek tiek rusiško kurorto nuotruakų.
Gerasis restoranas kalvos viršuje, mes ir sena Becherovkos reklama fone.
Praha iš rotušės bokšto. Čia Tomas fotkino kol aš laukiau paskaitos, kurios nebuvo.
Oro puikumas, saulės šviesumas, dangaus žydrumas...
Paskutinė diena - buvo labai graži iki kol įėjau į fakultetą laikyti čekų kalbos egzo, kai išėjau už nepilnos valandos, jau buvo subjurusi.
Trimitininkas :) Toksai yra ir Krokuvoje, tik jis nemojuoja, o trimituoja atsisukęs kažkur į kampą, kur jo niekas negali matyti iš pagrindinės aikštės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą