Į Krokuvą iš Budapešto išvykome labai anksti ryte ir šįkart autobusas netgi nevėlavo, vietos kojoms buvo daaaug daugiau ir kelis kartus davė karšto šokolado :) Kelionė neprailgo, paspoksojau į Slovakijos kalnus ir kalnelius, nors kažkaip jokiais baisiais skardžiais nevažiavom, ir apie pietus jau buvome Lenkijoje. Iš tikro buvo labai malonus pokytis palyginti su tamsiu, snieguotu ir tuščiu Budapeštu - Krokuvoje švietė saulė, sniegas tirpo ir buvo visai šilta, centras visai šalia viešbučio ir ten buvo žmonių! :) Pirmą vakarą nieko ypatingo neveikėm, tik pasivaikščiojom šiek tiek, pavalgėm, nusipirkom vyno ir jį išgėrėm :) Kitą dieną iš pat ryto patraukėm į traukinių stotį - važiavom į Aušvicą. Neįtikėtina, kokie lėti lenkiški traukiniai - atstumas apie 70km, tai į priekį su senu traukiniu užtrukom apie valandą ketruiasdešimt minučių, o atgal su nauju - dvi valandas. tarpais atrodydavo, kad su dviračiu būtų greičiau. Tomas beveik visą laiką pramiegojo ir žiauriai nutirpino vieną koją, taigi buvo gan smagu jį stebėti kokias dešimt minučių tą koją velkant kaip rastą ;) Nukulniavę iki Aušvico gavom šiek tiek palaukti iki filmo pradžios, o po to turėjo prasidėti ekskursija. Filmas vėlavo penkias minutes ir Tomas pastebėjo, kad šitaip tikrai nebūtų, jei vokiečiai vis dar būtų valdžioje - žiauriai žiauru, bet buvo labai juokinga. Na, po to prasidėjo ekskursija, bet net nelabai žinau, ką iš tos dalies papasakoti, nes yra labai daug ir man rodos nesant tenai, vis vien nelabai kokį įspūdį įmanoma susidaryti. Tai gal per daug ir neporinsiu šia tema, tik tiek, kad gidė buvo daug geresnė nei gidas, kurį turėjome pavasarį, kai Lenkijoje buvau su TSPMI. Jautėsi, kad pati labai domisi šita tema jau ne vienus metus, o ne tik išmoko tekstą, kurį reikia pasakyti. Ekskursijos pabaigoje dar nusipirkau knygutę apie gydytojo Mengelės asistentą (Mengelė buvo Aušvice vyriausias gydytojas, atlikinėjęs eksperimentus su vaikais, dvyniais, moterimis ir t.t., jis stengėsi surasti būdą sterilizuoti žydes, taip pat norėjo atrasti dvynių "paslaptį", kad visos vokiečių moterys galėtų gimdyti dvynius ir taip padidinti arijų populiaciją, na, ir kiti šiurpūs dalykai). Knyga šiaip jau labai įdomi, galėsiu paskolinti, bet tik po Agnės, nes ji jau senokai pirma eilėje ;) Taigi, grįžom iš Aušvico gana vėlai ir visai pavargę, nes ekskursija iš tikro ilga - apie 4 valandas iš viso. Taigi nieko ypatingo daugiau tą dieną ir nenuveikėme.
Kitą rytą leidomės į Veličkos druskų kasyklą. Tomas nebuvo labai sužavėtas pačia mintimi, bet pasiaukojo ;) Visada įsivaizdavau, kad ta kasykla turi būti kažkur tolokai už miesto, vidury laukų ar kažkas tokio. Bet pasirodo, kad ten galima per pusvalandį nuvažiuoti su viešuoju transportu ir Velička apskritai kažkada buvo mažas kaimukas, o dabar yra daugiau mažiau miesto dalis. Taigi, ekskursija tenai nepigi, bet užtat bent jau viskas labai dailiai sutvarkyta, gidų gražios uniformos ir tikrai matosi, kad turistų ten būna LABAI daug. Taigi ta kasykla veikė nuo XIII a. iki visai neseniai ir yra MILŽINIŠKA, man rodos, apie 300km požeminių tunelių. Mes laipteliais buvom nusileidę į gal 300m gylį. Kažkaip pagalvojau, kad nenorėčiau tenai dirbti gide. Nors uniformos ir gražios, bet nelabai smagu pusę dienos po žeme tūnoti. Ekskursija irgi netrumpa - apie trys valandos per kurias pamatai daug milžiniškų salių, skulptūrų ir sietynų iš druskos (naujausia - Jono Pauliaus II), visokių senų įrenginių modelių. Šiaip jau gerokai permoki už tą ekskursiją, bet verta pamatyti. Dar reikėtų papasakoti istoriją apie mūsų gidę. Tai buvo nelabai aukšta, tamsiaplaukė moteris šiek tiek virš trisdešimt, kuri buvo viena... na, net nelabai žinau, kaip apibūdinti :) Tiesiog labai elegantiška, matosi, kad jau ne pirmus metus ten gidaujanti, turinti "atidirbtus" juokelius moteris. Tomas vėliau sakė, kad jos labai graži eisena buvo :D Taigi, mes vis eidavom priekyje grupės, taip daugiau mažiau jai iš paskos. Ir jos kvepalai man ŽIAURIAI patiko. Galų gale Tomas už mane jos paklausė, kokius kvepalus naudoja :D Po ekskursijos jau lauke pašnekėjome su tokiu vakinuku, su kuriuo kartu dieną prieš tai buvome ekskursijoje Aušvice. Pasirodo, kad jis gyvena Fynikse, Arizonoje, kad daug keliauja po Europą, kad po Krokuvos važiuos į Budapeštą, Bratislavą ir Vieną. Sakė, kad turi Fynikse didelį namą, kurį neseniai nusipirko, ir kad jis visai tuščias, tai jei kada būtume netoliese, galėsime užsukti :) Po to spėliojom, ką jis veikia, kad turi tiek pinigų keliavimui ir dideliam namui. Šiaip jis buvo toks gan apsmurgęs, ilgi plaukai, bet plinkantis. Aš spėjau, kad jis kompiuterastas, o Tomas manė, kad gal pardavinėja žolę :) Valgėme pietus gruziniškame restorane. Ragavau chačapuri, bet skonis buvo visiškai kitoks nei Bixuose, o kai skaičiau Užkalnio knygą, atrodė, kad išvis kitaip jis turi būti gaminamas, tai turbūt "tikrojo" paragausiu tik Gruzijoj kada nors :)
Trumpas inkliuzas - dabar sėdžiu barake, kambariokė žiūri kažką prie kompo ir absoliučiai visą laiką skleidžia kažkokius garsus! Turbūt nėra paroje penkių minučių, kad jinai neknarktų, nekosėtų ar, kaip dabar, nečepsėtų ir nepūškuotų! Jau ko nepasiilgsiu, tai šito nuolatinio kūno garsų fono.
Taigi, ketvirtoji diena Krokuvoje buvo labai graži, saulėta ir pats tas vaikštinėjimui po miestą ir nuotraukų darymui. Turėjome išvykti tik aštuntą vakaro, taigi turėjome vos ne visą dieną. ano planas buvo nueiti iki žydų kvartalo, kuris yra tolėliau nuo mūsų viešbučio ir šiaip jau už oficialiojo krokuvos senamiesčio ribų. Tai ir padarėme, bet "atbulomis kojomis". Iš tikro tiek daug dienų iš eilės vaikščiojom po kelias valandas per dieną, kad norėjosi tik pasėdėti vienoje vietoje. Papietavę (aš pagaliau paragavau Bigošo - atseit labai jau tradiciškas patiekalas iš troškintų raugintų kopūstų ir visokių mėsos atliekų gabaliukų, kurį, kiek pamenu, ne taip retai būdama maža valgiau. Mmmm, ir dabar visai sudoročiau :)) grįžom viešbutin, pažiūrėjom Kick Ass (rekomenduoju) ir išėjom į stotį. Autobusas, kuriuo turėjome nusigauti iki Kauno buvo praktiškai pilnas, lietuviškas, važiavo iš Sofijos (tai reiškia, jau kurį laiką) ir labai labai smirdėjo. Priešais mus sėdėję vyriškiai buvo gana stambūs ir sėdynes atsilošę iki pat galo, taigi vietos buvo NEDAUG. Aš stebėtinai gerai miegojau, bet Tomas išvis neužmigo, taigi kelionė jam tikrai buvo labai košmariška. Pakeleiviai irgi buvo gana savotiški, ypač vienas vaikinukas, įlipęs Varšuvoje, kuris elgėsi kaip išlepintas mamos sūnelis/gėjus/vilnietis (nors buvo iš Kauno). Nors oras tą naktį ir buvo labai nekoks, vairuotojai kažkaip sugebėjo mus pargabenti į Kauną, iš kur važiavome į Prienus švęsti Kalėdų. Taigi tokia buvo Krokuvos dalis :)
Aušvice. Langai užkalti, kad a) kaliniai nematytų egzekucijų, kurios buvo vykdomos kiemelyje b) tie, kurie stovi kiemelyje, nematytų moterų, su kuriomis Mengelė atlikinėjo sterilizavimo eksperimentus
Elektrinė tvora
Birkenau. Antroji stovykla, kurią vokiečiai pastatė už trijų kilometrų nuo pirmosios pritrūkę vietos. Toliau dešinėje matyti kalinių barakai pastatyti pagal arklidžių vokiečių armijos arkliams, planą. 
Tokiuose vagonuose veždavo iki berods šimto žmonių.
Krokuva paskutinės dienos rytą.
Siurbčioju karštą šokoladą prieš ekskursiją į kasyklas. Per visą kelionę tikrai išgėriau kokius du litrus karšto šokolado :)
Paskutinę dieną Vavelyje, Krokuvoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą