keliaujanti: Kelionė su Tomu. Antra dalis. Budapeštas

Taigiii, Budapeštas. Kelionė Prasidėjo jau minėtoje Florenc stotyje Prahoje. Autobusas vėlavo apie pusvalandį ir dar pusvalandį užtruko visų keliauninkų lagaminų apmokestinimas ir padėjimas į bagažinę, nes OrangeWays, vengriškos linijos, ima kelių litų mokestį už vieną lagaminą. Autobusas buvo bene ankščiausias kokiu teko kada nors važiuoti - mano kojos rėmėsi į sėdynę, o Tomas išvis skersas visą laiką sėdėjo. Pramiegojau, kai dalino nemokamus gėrimus ir į kelionės galą buvau išbadėjusi. Dar labai susiparinusi, nes pirkau bilietą į būtent šitą autobusą, kad spėtume su metro Budapešte nuvažiuoti iki viešbučio, bet buvo akivaizdu, jog šitas palanas nelabai išdegs. Taigi, išsilaipinę Budapešte nusprendėme išsikviesti taksi, nes buvo visiškai neaišku, kur ta metro stotelė, be to, visai neturėjome monetų biliečiukams. Labai džiaugiausi, kad turėjau knygutę apie Budapeštą, nes ten buvo taksi numeriai. Keli pirmi vis grodavo muzikytę, bet galų gale kokiu ketvirtu paskambinus atsiliepė vyriškis, kuris buvo malonus ir visai gerai šnekėjo angliškai!!! Kažkas nerealaus :) Taksi kaino nesikandžiojo ir apie vidurnaktį jau buvome savo kambaryje. Viešbutis bent man labai patiko, nes toks visai senas pastatas buvo, o vieta irgi labai gera - visai šalia pagrindinės pėsčiųjų gatvės. Viešbutyje susivokiau, kad palikau savo mylimiausią pižamą Prahoje po pagalve, tada pamačiau, kad autobuse apsiaudama ir nusiaudama batus vieną visiškai suplėšiau (žr. nuotrauką žemiau) ir žiauriai susinervinau, Tomas pradėjo klausinėti, ar man viskas gerai :) taigi, patapo aišku, kad kitą dieną teks ieškoti man batų. Taigiii, kitą rytą prabudau šeštą išbadėjusi, Tomas, dar sirgdamas, susinervino, kad aš taip anksti atsikėliau, nes ir jį pabudinau, taigi rytas buvo nekoks :) Man nuotaika pagerėjo užvalgius Makdonalde, bet Tomas dar kurį laiką buvo surukęs :) Praėjome pagrindine gatve, kur buvo daug kalėdinių kioskelių su karštu vynu, marcipanais ir visokiais trdelnikais (jau minėtomis kūgio formos bandelėmis. Kaip jos vengriškai vadinasi, neturiu supratimo. Išvis ten nelabai būtų jautęsis skirtumas, jeigu viskas būtų buvę ne vengriškai, o hieroglifais, nes ta kalba yra SUPER keista. Toks vaizdas, kad jie turi vos ne visas įmanomas raides, visokie dvigubi kirčiai ir kitokios keistenybės). Dar kalbant apie trdelnikus, Vengrijoje jie šiek tiek brangesni, bet gal kokius keturis kartus didesni nei Čekijoje, tai paskutinę dieną vieną tokį nusipirkau ir labai apsiėdžiau :)
Tai va, perėjome senu grandininiu tiltu, kuriuo vengrai labai didžiuojasi, ir pasikėlėme keltuvu į Budos pilį. Tenai šiek tiek pasitrainiojome, bet buvo keista, jog praktiškai labiausiai turistinė vieta yra tokia tuščia. T.y., praktiškai jokio verslo - nei suvenyrų parduotuvių, nei restoranų ar kavinių. Iš tikro panašus įspūds susidarė apie visą miestą - gan brangu, o tai, kad didžiausias miestas šiek tiek pasijaučia nebent toje pėsčiųjų alėjoje ar dideliame, suvenyrų prekeivių pilname turguje, įsikūrusiame visai dailiame sename pastate. Budos pilyje gražiausias pasirodė Žvejų bastionas - tokia a la apžvalgos aikštelė - ir šalia jo esanti bažnyčia. Iš bastiono nusileidome žemyn, paspoksojome į kitoje upės pusėje esantį parlamentą ir grįžome atgal į Pešto pusę ieškoti man batų. Tai pasirodė gana sudėtinga užduotis, nes reikėjo kažko šilto, ko parduotuvėse nelabai mėtėsi. Ir išvis, batų kainos tenai nesveikos, pvz., 500 Lt už paprastus odinius batus net be kailio. Ir čia vidutinė kaina. Jau buvau beprarandanti viltį, bet tada sugalvojau, kad gal reikėtų žiūrėti į visokius a la žyginius batus. Na, atsirado kažkokia prošvaistė :) Knygutėje pasižiūrėjau, kur yra arčiausiai esantis prekybos centras ir patraukėme jo link nusprendę kur nors pakeliui pavalgyti. Ėjom ėjom, ėjom ėjom ir pradėjo rodytis, kad vengrai nevalgo! Aš buvau išbadėjusi ir sušalusi, o pakeliui nebuvo NIEKO, išskyrus totalius larius ar porą barų, kuriuose net negaminama. Galų gale nusprendėme eiti BET KUR, kas nors kiek normalesnio pasitaikys. Taigi ta pirma vieta, kuria radom uzsidarinejo po pusvalandzio. Tada kitoj gatvės pusėj kažką pastebėjom ir vos ne bėgte tenai nubėgom. pasirodė visai nieko, tai iškart prisėdom. Na, ir pasirodo, kad tai - meksikietiškas-amerikietiškas restoranas :D Bet nieko, labai smagiai pasėdėjom, pavalgėm buritų, Tomas išgėrė porą Margaritų ir vėl teko leistis per sniegus į tą prekybos centrą. Ten prasitrainiojom BELEKIEK laiko. Tas centras painokas, pirmas aukštas išvis kaip koks turgus, apėjom absoliučiai visą jį, ėjom nuo vienos pardės prie kitos, pirmyn-atgal, atgal-pirmyn. Ir vis tie batai, kurie man patinka, tik 36 dydžio. Klausėm, kodėl čia taip yra, tai sakė, kad jie visiems patinka :) Šiaip jau aš tikrai nesu prieš šopinimąsi nusistatęs žmogus, bet šįkart ir man jau norėjosi vemti nuo to prekybos centro, plius jame dar žiauriai karšta buvo. Na, bet galųųųų gale, po nežinia kiek laiko pagaliau nusipirkau (tiksliau, man nupirko) naujus batus! Woohooo! Dar nusipirkę maisto ir vyno (Tomas, didvyriškai atlaikęs tą košmarą ieškant batų, buvo galutinai pakirstas maisto prekių parduotuvės :)) patraukėme atgal į viešbutį, kas buvo gana ilgas kelias namo. Kita diena buvo tokia pat šūdina oro atžvilgiu - šlap-dri-ba. Dar smarkesnė nei dieną prieš tai. Patraukėme didvyrių aikštės (ar kaip tai vadinasi) link. Vėl - ilgos, plačios, nuobodžios gatvės be jokių parduotuvių ar bariukų/restoraniukų - net nėra, kur akių paganyti. Vėliau skaičiau, kad kažkada XIX a. pabaigoje Budapeštą labai nuniokojo didelis potvynis, o po to jie šventė miesto tūkstantmetį, tai praktiškai visas Budapeštas buvo tada perstaytas, užtat tenai ir nėra tokio a la senamiesčio. Pakeliui pas tuos didvyrius praėjome didžiausią pasaulyje sinagogą, kuri visai nepasirodė labai jau milžiniška, dar porą dailesnių pastatų, bet nieko ypatingo. Didvyrių aikštė buvo didelė (suprise!), už jos - fainas parkiukas su keletu dailių pastatų - muziejus, terminės pirtys (kurių Budapešte ne viena),zoo sodas, dar koks tai velnias. Pasitrainioję tenai nusprendėm, kad norim valgyti ir kad nenorim vėl praleisti dvi valandas ieškodami belekokio restoraniūkščio tuščiose šaltose gatvėse. Taigi užsukome į vieną tokį pasitaikiusį pakeliui ant kranto įdomaus tvenkinuko. Matyt, jis irgi terminis, nes jo vanduo labai jau garavo. Labai. Tik užėję į tą restoraną supratome, kad jis visai prabangus. Jei ant stalų išdėlioti įrankiai, taurės ir stačios servėtėlės, kurios nėra popierinės - blogas ženklas. Na, bet labai jau tingėjome kitos vietos ieškoti, tai apsistojome tenai. Kainos tikrai nebuvo labai įkandamos, abu pasiėmėm guliašo, o Tomas dar kažkokį užkandį su jautiena. Guliašas nebuvo labai ypatingas, bet ta jautiena... Mmmmmmm, vienas skaniausių dalykų, kokius esu valgiusi. Pasirodo, prabangiuose restoranuose maistas būna skanus! :) Taigi, papietavom tenai ir tada įtikinau Tomą, kad pavažiuotume iki centro metro, nes a) skaičiau, kad ta linija, kuriame būtume važiavę, yra labai sena, seniausia kontinentinėje Europoje, graži ir t.t. b) žiauriai tingėjau eiti visą kelią atgal :) Metro iš tikrųjų buvo mielas - tokie miniatiūriniai traukinukai, labai žemos lubos stotyse, bet kita vertus, tai važinėtis metro Budapešte yra gana brangus malonumas - vienkartinis biliečiukas kainuoja šešis-septynis litus. Norėjau nufotografuoti kurią nors stotį, bet ta, kurioje išlipome jau buvo moderni. Kalėdiniame turgelyje nusipirkome karšto vyno ir specialų šventinį puoduką jam ir patraukėme į viešbutį šiek tiek atsipūsti. Po to dar nusitempiau Tomą kopti į tokią LABAI aukštą Budos pusėje esančią kalvą, tuo jis nebuvo labai patenkintas :) na, bet užkopėme, pasigėrėjome vaizdais, pasididžaivome savimi, kad taip aukštai užsikabariojom ir nusileidom žemyn pro kitą pusę jau tamsoje. Trečiąją dieną nelabai įsivaizdavau, kur toliau eiti, bet mano knygutėje buvo pora maršrutų, kurie pasirodė įdomūs - vienas po Margaretos salą, o kitas po Obudą - tolėliau esančią Budapešto dalį. Knygutėje buvo parašyta, kad apeiti maršrutą po Margaretos salą užtrunka apie 2.5 valandos (čia į vieną pusę, neskaičiuojant grįžimo atgal). na, bet aš primečiau, kad čia apskaičiuota patiems lėčiausiems ir mes tai jau tikrai taip ilgai netruksime. KLYDAU. Tomas tą dieną išvis prastai jautėsi ir tiesiog sekė mane kaip zombis, kol kažkur dvi kaip minimum valandas trepsėjom ta sala, kuri vasarą gal ir yra fainas dalykas, bet žiemą, neskaitant kelių istorinių pastatų, nėra ypatingai įdomi atrakcija. Galų gale priėjome jos pabaigą ir pradėjome mąstyti, ar tikrai dar norim eiti į tą Obudą dalį. Ten turėjo būti kažkokie romėnų amfiteatro griuvėsiai ir dar pora objektų, kurių ir nepamačiusi tikrai ramiai naktį miegosiu. Taigi vieningai nusprendėme pėdinti atgal. Och, kokia nuobodybė tai buvo! iiiiiilgas takelis pro apsnigtą mišką. Ir viskas. Fui fui fui. Ai, na, kadangi kol kas dar esame Margaretos saloje, tai reikėtų papasakoti šiek tiek apie ją. Taigi, kai turkai (ar kažkokie kiti priešai. Ne esmė.) užpuolė Budapeštą, jo valdovas pažadėjo Dievui, kad jei jam pavyks atsikovoti miestą iš nekrikštų, kitą (t.y., dar negimusią) dukrą jis atiduos Dievui, t.y., vienuolynui. Na, turkai buvo išmėžti, valdovui gimė dukra ir ją nuo 9 metų įkurdino vienuolyne, stovėjusiame toje Margaretos saloje (jo likučių dar ir dabar tebėra tenai). Mergaitė mirė nesulaukusi 30 metų ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi toje saloje. Liūdnoka.
Taigi, parkulniavę atgal į civilizaciją užsukome į tą patį prekybos centrą nusipirkti šiek tiek lauktuvių ir ėjome tuo pačiu keliu kaip ir praeitą kartą namo. Kažkodėl anąkart atrodė, jog pakeliui pilna fainų vietų, kur būtų galima išgerti porą gėrimų ar pavalgyti. Aišku, kadangi šįkart mes iš tiesų norėjome sustoti, neradome nei vienos. Pasidėję daiktus viešbutyje iškeliavome ieškoti guliašo ir "Paprika Chicken". Pėsčiųjų alėjoje tokių vietų gana daug, taigi užsukome praktiškai į pirmą pasitaikiusią. Tai buvo vienas iš keistesnių restoranų, kuriuose teko lankytis. Visų pirma, nei vienas padavėjas neatrodė kaip padavėjas. Net ne kaip šiaip eilinis žmogus, greičiau kaip bomžas. Tomas pasiėmė "Turisto meniu", kuris iškaboje lauke kainavo 1300 forintų, o viduje - 2500. Į jį įėjo guliašas, jau minėta paprika chicken bei blynelis tipo desertui. Aš norėjau tik paprika chicken. Na, ok, laukiam patiekalų. Viduje groja du vyrai - vienas klarnetu, kitas gitara. Iškart, kai užsisakėme gėrimų, jie pradėjo artintis, kažką visai priešais mus stovėdami pagrojo, tada Tomas jiems davė monetą, tada jie dar kažką pagrojo, tada pradėjo brukti kažkokį kompaktą. Iki kol neatėjo kažkokia turkų šeimyna, buvo gana nejauku, nes jie grodami vis į mus žiūrėjo, bet po to užouolė turkus ir mes galėjome atsipūsti. Tuo tarpu Tomui atnešė guliašą, kas buvo sultinys su dviem (suskaičiavom) mėsos kubiukais. Tada atneša paprika chicken - t.y., paprasta vištos kulšis (man dvi, Tomui - viena) su panašiai tiek paprikos, kiek močiutė gamindama deda ir labai keistu garnyru. Nelabai suprantu, kas tai buvo, bet šiek tiek panašu pasirodė į "kleckelius", t.y., miltai su šiek tiek kiaušinio virti vandenyje. Tomo desertas buvo apdegęs blynas su šaukštu uogienės viduje. Iš tikro buvo labai juokinga visą laiką, nes atrodė, jog tie patys padavėjai, kurie greičiausiai yra ir savininkai, patys niekada nebuvo jokioje viešojo maitinimo įstaigoje :) Po to dar į sąskaitą įrašė mokestį už duoną ir už aptarnavimą.. Labiausiai buvo gaila, kad pati vieta, kur buvo restoranas, ir pastatas, buvo labai faini ir tenai galėjo būti žiauriai fainas kabakiukas, bet ką gi.. Taigi, taip šauniai papietavę viešbutyje atsipūtėme ir vakare dar paplaukėme "kruizu" Dunojumi. Man labai patiko, tik filmas, kurį rodė ir komentaras, kurio klausėmės per ausines (aš klausiau angliškai, nors jie gyrėsi, kad turi ir lietuvišką versiją. Po to visai pasigailėjau, kad neėmiau lietuviškos, man rodos, būtų buvę labai įdomu :)) buvo.. savotiški... Įrašyti prieš gerus 15 metų su tokiais labai jau lyriniais nukrypimais - pvz. "Tai aš, Dunojus, laižantis laivo apačią", arba ta jau minėta Margareta, pasakojanti apie savo gyvenimą...:) Na, bet vis vien buvo fainai :) Tai va, tokia buvo paskutinė diena Budapešte :)
Nuotraukos eina ne iš eilės, nes kad ir kaip stengiausi, niekaip jos manęs neklausė ir nelindo ten, kur turėjo.

Pirma diena, pirmą kartą kertame Dunojų eidami į Budą.

Funikulierius - senas ir labai brangus.

Aš valgau aguoninį pyragą, pirktą košmariškame prekybos centre. Mes kasmet per Kalėdas kepame pas močiutę aguoninius mielinius pyragus, tai buvo įdomu paragauti tokio vengriško atitikmens.

Prabangusis restoranas. Ir kava ten buvo labai skani!

Parlamentas. Tikrai vienas gražiausių mano matytų pastatų apskritai bet kur, ne tik Budapešte.

Žvejų bastionas.

Užsnigti! :)

Mano batas :) Galėjau pasikasyti padą nenusiaudama jo :)

Aš ir dėdulė.

Margaretos saloje.

Prabangusis restoranas ir garuojantis tvenkinukas.

Vienas iš senų pastatų Margaretos saloje. Bijau pameluoti, bet man rods, tai gali būti bažnyčia dar iš pačios Margaretos laikų, t.y., kažkur XIII-XIV a.